Kinija jau kelintas dešimtmetis išlieka šalimi, su viena iš sparčiausiai besivystančių ekonomikų pasaulyje jos prekės užplūdusios JAV, ES , daugelio pasaulio šalių rinkas. Į Kiniją dėl labai pigios darbo jėgos, didžiulės rinkos ir ypač ,gero investicinio klimato veržiasi garsiausios pasaulio kompanijos, didžiausi bankai.
Tačiau sparti Kinijos ekonomika kelia ir patiems kinams, ir pasauliui ne tik pasitenkinimą, bet ir daugybę rūpesčių.
Sparčiai didėja šalies užterštumas, keliantis ekologinę grėsmę net kaimyninėms šalims, visiškai išderinta sveikatos apsaugos sistema, galinti tenkinti tik turtingesnės gyventojų dalies poreikius, sparčiai didėjanti turtinė diferencijacija ( Kinijos komunistų partija ne taip seniai priėmė sprendimą, kad jos nariais gali tapti ir „sąžiningi” milijonieriai) žmogaus teisių klausimai.
Milžiniškos šalies apsirūpinimas energetiniais ištekliais – dar viena didžiulė problema, kurios sprendimui mestos didelės diplomatinės pajėgos, vadovaujamos aukščiausių pareigūnų.
Dar prieš 10 metų Kinija pati apsirūpindavo jai reikalingais energetiniais ištekliais. Šiandien Kinija po JAV yra antra didžiausia naftos vartotoja. Nors ji suvartoja tik trečdalį to, ką JAV ekonomika, bet kinų naftos suvartojimo kiekis, pasiekęs septynis milijonus tonų barelių per dieną turi tendenciją augti. Pusę visos Kinijos suvartojimo naftos sudaro importas.
Pasak „Neue Zuricher Zeitung” dienraščio, Kinija turi didžiausias po Japonijos laisvai konvertuojamos valiutos atsargas ir jai kol kas nėra problemų mokėti vis daugiau už kylančią naftos kainą.
Kinijos valstybės ir Komunistų partijos galva Hu Jintao šį pavasarį aplankė didžiausias pasaulio naftos valstybes eksportuotojas. Jis taip pat lankėsi Maroke, Nigerijoje ir Kenijoje. Su Saudo Arabija bei Nigerija buvo sudarytos naujos sutartys dėl naftos tiekimo.
Valstybinė Kinijos naftos bendrovė (CNOOK) siekia periimti už 2,3 mlrd. JAV dolerių apie 45 proc. Nigerijos naftos telkinių.Prieš tai ji ketino nupirkti amerikiečių konkurentą „Unocal”.Tačiau susilaukė stipraus JAV verslo ir politikos sluoksnių pasipriešinimo.
Afrika kinams tampa viena iš pagrindinių naftos tiekėjų, nes JAV bei ES yra koncentravusi savo dėmesį į Vidurio Rytų regioną ir Rusiją.
Jos skeptiškai žiūri į Afrikos valstybių nestabilumą, nepasitiki jų korumpuotomis sistemomis, daro joms priekaištus dėl žmogaus teisių pažeidimo, teroristų rėmimo. Kinija , nepaisydama nei korupcijos, nei pilietinių karų, nei tūkstantinių pabėgėlių srautų investuoja milijardus dolerių į Sudano naftos industriją.
Kinija kaip ir Rusija Jungtinėse Tautose pasisakė prieš sankcijų įvedimą Chartumo režimui.
Siekdama užsitikrinti savo ekonominius interesus Pekino komunistinis režimas laikosi vadinamos nesikišimo politikos į kitų šalių reikalus. Ji nekritikuoja kitų šalių nei dėl žmogaus teisių pažeidimo, nei dėl korupcijos, nei dėl teisėtumo viršenybės principų pažeidimų. Dėl to ji labai mėgstama įvairių diktatorinių režimų, tokių kaip Roberto Mugabės režimas Zimbabvėje.
Politiniai apžvalgininkai jau seniai pastebėjo, kad Kinija iš esmės neturi priešų nei Azijoje, nei Afrikoje. Skirtingai nei Japonija. Ji dėl Antrojo pasaulinio karo metu vykdytos žiaurios okupacinės politikos Pietryčių Azijoje ir dėl dabartinės Japonijos vyriausybės nenoro tai pripažinti bei atsiprašyti tokių šalių kaip Pietų Korėja, Singapūras ir kitų nėra labia mėgstama savo regione.
Kinijos įtakos didėjimą Afrikoje liudija jau rutininiais tapę aukščiausių jos pareigūnų vizitai į tokias šalis kaip Egiptas, Kamerunas, Gabonas, Nigerija, Libija, Liberija, Malis ar Pietų Afrika. Kinai naudojasi tuo , kad Afrikos šalys yra nepajėgios konkuruoti pasaulio prekyboje ir tenkinasi pigiomis Kinijos prekėmis, neįpirkdamos ES ar JAV produkcijos.
2000 metais buvo įkurtas Sino-Afrikos forumas, siekęs paskatinti prekybą tarp Afrikos šalių ir Kinijos. Nuo to laiko buvo sudarytos dešimtys prekybos sutarčių, o prekybos apimtys išaugo keturis kartus ir pasiekė apie 40 mlrd. JAV dolerių, nurodo įtakingas šveicarų dienraštis.
Kinijai rūpi ne tik Afrikos naftos ar Irano, su kuriuo sudaryta sutartis dėl dujų tiekimo, ištekliai. Kinijos vadovo Hu Jintajo susitikimuose šių metų pirmojoje pusėje su Rusijos, Turkmėnistano ir Gruzijos prezidentais taip pat buvo kalbama apie dujas ir naftą. Buvo kalbama dėl galimo dujotekio iš Turkmenistano į šiaurės Kiniją nutiesimo galimybės.
Kinijos užsienio politika taip pat siekia intensyvesnių ryšių Pietų Amerikoje, ypač su Venesuela ir Brazilija. Susitarta ir su Australija dėl urano tiekimo į Kiniją bei atominių jėgainių statybos.
Naujos kartos Kinijos komunistų vadovai vykdo pragmatišką ekonominę politiką užsienyje, išlaikydami diktatorinį režimą savo šalyje. Jie savo kalbose balansuoja tarp arogancijos ir baimės. Tačiau kol kas nesikiša į kitų šalių politinius reikalus. Bet ar ilgai?