Šiandien Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga išgirsime daug gražių žodžių apie tai, kaip valdžia rūpinasi vaikais. Nebus išvengta ir viltingų pažadų. Tik ar pakanka tokios vienadienės meilės ketvirtadaliui Lietuvos gyventojų? Vaikų iki 18 metų šiandien skaičiuojama apie 900 tūkstančių. Kokia bus jų šiųmetė vasara?
Puikios vasaros atostogos – svajonė, išsipildanti ne kiekvienam vaikui. Respublikoje gyvena per 300 tūkstančių paauglių, o trumpą vasaros dalelę kokybiškai pailsėti stovyklose tegalės vos 20 tūkstančių vaikų. Kokių žingsnių, arba kaip dabar madinga sakyti – projektų ir programų, – ėmėsi valdžios institucijos, atsakingos už vaikų vasaros poilsį? Pirmiausia mūsų žvilgsnis krypo į Švietimo ir mokslo ministeriją, koordinuojančią vaikų poilsį respublikoje.
Pinigų skirta daugiau
Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų ir jaunimo socializacijos departamento vyresnysis specialistas Rytis Rimgaila pasidžiaugė, kad šiemet vasaros poilsiui organizuoti Vyriausybė skyrė daugiau lėšų. Iš valstybės biudžeto vasaros stovykloms atseikėta 4 mln. 714 tūkst. litų, beveik 1,5 mln. litų daugiau negu pernai. Tai lėšos socialiai remtinų šeimų vaikams. Šiemet buvo surengtas konkursas, dėl finansavimo varžėsi 235 programos. Finansuoti nutarta beveik 200 programų. Stovyklų finansavimas – ne vien Švietimo ir mokslo ministerijos reikalas. Nuoširdžiai vaikų poilsį remia labdaros fondai, savivaldybės, atskiros firmos bei tėvai. Pasak Rimgailos, šiemet Lietuvoje veiks dvidešimt viena visuomeninių mokinių organizacijų, dvidešimt keturios sporto klubų, dvidešimt šešios neformaliojo vaikų švietimo įstaigų stovyklos. Ministerijos specialistas patvirtino, kad didžiausias dėmesys buvo skiriamas stacionarioms stovykloms, į kurias itin noriai važiuoja ilsėtis vaikai. Jų šiemet veiks trisdešimt aštuonios. Svetingai vaikus priims nauja stovykla prie Baltijos jūros Šventojoje. Čia paaugliai įsikurs „Energetiko” poilsio namuose. Vaikai galės stovyklauti Kupiškio P.Matulionio mokykloje, stovyklą atidaro Ukmergės kultūros centras bei po vienų metų pertraukos stovyklauti kviečia atsinaujinęs Birštono „Berželis”.
Ar pakanka šių stovyklų respublikos vaikams? „Aišku, per mažai. Bet šiemet pirmąsyk pajutome, kad pradeda atgyti kai kurios stovyklos, steigiamos naujos. Iki šiol buvo štilis”, – pakomentavo Rimgaila. Kainos, pasak pašnekovo, neturėtų bauginti. Didžiausiose stacionariose stovyklose kelialapis pamainai kainuoja 300 litų. Socialiai remtinų šeimų vaikams – pusė kainos, t. y. 150 litų. „Tačiau dažnai tokiems vaikams ir tuos 150 litų sumoka savivaldybė, labdaros fondas arba vietą išperka pasiturintys asmenys”, – aiškino Rimgaila.
„Žilvitis” prie jūros
Bene visiems vaikams patraukliausia stovyklauti prie jūros. Tačiau vaikų stovyklų prie Baltijos lieka vis mažiau. Berods, tik dvi. Kaip LŽ teigė „Žilvičio” stovyklos vadovas Bronius Kalvaitis, kadaise vien Giruliuose veikė trylika moksleivių poilsiaviečių. Kryžiaus kelius teko įveikti ir „Žilvičiui”, įsikūrusiam Karklėje, prie jūros. Susikryžiavo interesai su Klaipėdos mėsininkais, pasigviešusiais atsirėžti daugiau arų sau nuo stovyklos. Vaikų interesus pavyko apginti padarius detalųjį planą ir neleidus bendrovei „Gintarinė mūza” švęsti pergalės. Kaip sakė Kalvaitis, gerai, kad padėjo Klaipėdos rajono savivaldybė, uoliai stovyklautojų interesus gynė ir Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacija, beje, nesugebėjusi išsaugoti vaikų pamėgtos, ilgas tradicijas turėjusios stovyklos Gulbinuose. Apie ją – vėliau. „Žilvičio” direktorius Kalvaitis sakė, kad stovyklai verkiant reikia investicijų. Tuomet būtų galima atnaujinti patalpas, remontuoti pastatus. Kasmet iš biudžeto gaunomos lėšos nukreipiamos organizuoti vasaros poilsį socialiai remtiniems vaikams. Čia pamainos kelialapio kaina – 430 litų. Tokių vaikų šiemet atostogaus apie 400. Atvažiuos ir pasiturinčių tėvelių atžalos. Tiesa, jie visada įtariai klausinėja, kiek atostogaus socialiai remtinų vaikų ir ne itin nori, kad šie ilsėtųsi kartu su jų vaikais. „Vaikams tokios tėvų problemos nerūpi”, – sakė Kalvaitis, patvirtinęs, kad stovykloje retai sutiksi vidutines pajamas gaunančių tėvų vaikus. „Jie visos kainos sumokėti už kelialapį neišgali”, – paaiškino pašnekovas.
59-oji Gulbinų vasara
Švietimo ir mokslo ministerijos specialistas Rimgaila nustebo iš mūsų išgirdęs žinią, kad prieš trejetą metų uždaryta Gulbinų stovykla veikia. Tiesa, kiek kitaip pavadinta. Dabar moksleivius kviečia „Gulbinų vasara Trakuose”. Susitikimų ir stovyklavimo vieta pasikeitė. Dabar vaikai renkasi ne prie Gulbinų, o prie Skaisčio ežero. Beje, ir ministerijos darbuotojas Rimgaila prisipažino jaučiąs nostalgiją Gulbinams. Mat čia jis atliko savo pedagoginę praktiką. Dabartinė 59-oji Gulbinų vasara sukvies vaikus liepos 17-ąją. Čia pamainoje ilsisi nuo 100 iki 150 vaikų. Jau išpirkta pusė kelialapių. Gulbinų stacionarios stovyklos veiklą pratęsė uždarosios akcinės bendrovės „Vilnius Travel Service” direktorė Marina Dubovskaja. Jos sūnus daug vasarų praleido Gulbinuose, tad mama ryžosi pratęsti stovyklos veiklą. Dirba senųjų „vilkų” komanda, kuriai vadovauja Vilniaus statybininkų rengimo centro pedagogas Arvydas Jaronskis.
„Nutarėme pratęsti Gulbinų tradicijas. Tiesiog neįmanoma imti ir nubraukti ilgametį triūsą, vaikų džiaugsmus, jų norą ir vėl sugrįžti stovyklauti, o dar vėliau sugrįžti kaip pedagogams, auklėtojams”, – pasakojo Jaronskis. Į Gulbinus atvažiuodavo vaikai iš visos Lietuvos. Dabar prie Skaisčio ežero stovykla nuomoja namelius iš vienos kaimo turizmo įmonės. Vaikai gyvena namukuose po 4-5. Kelialapio kaina – kiek didoka, nes didelė nuomos kaina. Viena diena čia kainuoja 38 litus. „Tačiau mes, senieji stovyklos vilkai, norime vaikams dovanoti vasarą. Nenorime, kad jie atostogas leistų ant asfalto”, – teigė Jaronskis, stovyklai atidavęs per 20 savo vasarų.
Stovyklavietės – piniguočių akiratyje
Vaikai noriai važiuoja į stovyklas, turinčias gerą vardą. Kas buvo nors vieną vasarą Švenčionių rajono Kaltanėnų pagrindinės mokyklos stovykloje, ten nori sugrįžti ir dar kartą. Vien tai, kad ten vasarodavo įžymiojo krepšininko Arvydo Sabonio vaikai, daug ką pasako. Stovyklos pedagogai, pasirinkę etnokultūros programą, sugeba patraukti ir užimti vaikus. Jie išvažiuoja iš stovyklos norėdami kitais metais sugrįžti į gražų gamtos kampelį, kur jiems linksma ir įdomu. Taip buvo ir Gulbinuose iki 2004 metų. Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos vadovas Alfonsas Gedgaudas paaiškino šios stacionarios stovyklavietės praradimo priežastis. „Reikėjo investicijų, o jų neturėjome. Žemė brango, labai dideli mokesčiai ėmė smaugti. Pasakysiu vieną skaičių. Per keletą metų žemė prie miesto pabrango 40 kartų. Kaip išsimokėti? Reikėjo remontuoti pastatus, o lėšų neturėjome. Paskutinis lašas – uždaryta valgykla dėl infekcijos židinio. Štai ir pardavėme „Veikmei”. Ši statybos organizacija dar leido veikti stovyklai trejus metus. Tad mes ne kažin kiek ir uždirbome parduodami stovyklą. Visi tekalba apie milijonus, bet jie buvo skirti stovyklai išlaikyti dar trejus metus”, – pakomentavo Gedgaudas, ne itin noriai prisimindamas kilusį skandalą dėl Gulbinų.
Dabar ten karaliauja „Veikmė”, apsitvėrusi 15 hektarų sklypą aklina tvora. Netrukus čia išdygs kotedžai, nors dar prieš porą metų Vilniaus meras Artūras Zuokas garantavo, kad tol, kol jis bus meras, „tarybai net nebus teikiamas svarstyti klausimas dėl šios teritorijos detaliojo plano paskirties pakeitimo”. Bėga laikai, kinta papročiai.
Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis specialistas Rimgaila nuogąstauja, kad panašus likimas gali ištikti ir vieną didžiausių stacionarių stovyklų Kačerginėje. Jų ten keturios, kurias valdo viešoji įstaiga „Frageta”. Beje, stovykloms skirta ir liūto dalis biudžeto lėšų – apie 200 tūkst. litų. Pasak šios įstaigos vadovės Ilonos Ališauskienės, šiemet stovykla dirbs normaliai. Sudarytos sutartys su stovyklaviečių savininkais – firmų atstovais. Ar sutartis bus pratęsta ir kitąmet, nežinia.
„Pastatai priklauso privatiems asmenims. Ką norės, tą jie ir darys. Gali ir parduoti, tai jų valia”, – lakoniškai atsakė Ališauskienė. Kad stovykla čia veikia gal ir paskutinius metus, neslėpė ir Rimgaila.