Gydymo įstaigose medikai mažai žino apie donoro anketas ir negali tinkamai išaiškinti žmonėms, kaip tapti organų donoru.
Tai paaiškėjo Nacionalinio organų transplantacijos biuro (toliau – NOTB) darbuotojams atlikus tyrimą.
Siekdama sužinoti, ar gydymo įstaigų darbuotojai gali suteikti informaciją apie galimybę tapti organų donoru po mirties, NOTB koordinatorė ryšiams su visuomene Ieva Stoncelytė telefonu apklausė 60 pagrindinių pirminės sveikatos priežiūros centrų visoje šalyje. Tarp jų buvo ir Klaipėdos Senamiesčio, Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centrai bei Apskrities ligoninės konsultacinė poliklinika.
Paklaususi, ar šiose įstaigose galima užpildyti donoro kortelę, I.Stoncelytė sakė dažniausiai išgirsdavusi, jog taip, tačiau kaip tai padaryti tiksliai, niekas nežinodavo.
Interesantei liepdavo perskambinti arba sujungdavo su įstaigos vadovais.
Dažniausiai jai buvo siūloma kreiptis į šeimos gydytoją, neva dėl to, jog donorystė esanti labai konfidencialus humaniškas poelgis.
Pirminiuose sveikatos priežiūros centruose medikai nežinojo, ar pildant sutikimą tapti organų donoru reikia turėti asmens dokumentą, kada ir kokiu būdu žmogus gaus donoro kortelę.
Vienu didesnių nesusipratimų buvo įvardinta tai, jog Klaipėdos Senamiesčio PSPC medikai informavo, jog žmogui teks pildyti du sutikimus tapti organų donoru: vieną išsiųs į Vilnių, o kitas liks centre.
I.Stoncelytė patikino, jog iš tiesų pildoma tik viena forma, kuri saugoma Nacionaliniame organų transplantacijos biure.
Taip pat norintieji tapti organų donorais turi žinoti, jog gali kreiptis į bet kurios medicinos įstaigos mediką ir jo akivaizdoje užpildyti sutikimą, kad po mirties jo organai būtų skirti kitų žmonių gyvybėms gelbėti.
Pareiškęs valią tapti donoru, žmogus privalo turėti asmens tapatybės dokumentą. Prašymą priimantis medikas turi patikrinti, ar tokį prašymą žmogus užpildė tikrai savo vardu.
Nors sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodyta, kad kiekvienos įstaigos vadovas privalo informuoti darbuotojus, kaip teisingai elgtis žmogui pareiškus valią po mirties tapti donoru, daugelyje įstaigų šis klausimas sukeldavo painiavos ir sumaišties.
I.Stoncelytė neatmetė galimybės, jog taip yra dėl to, kad sutikimai po mirties tapti organų donoru nėra pildomi kasdien. Retai susidurdami su tokiais interesantais, medikai tiksliai nežino arba neatsimena visos su tuo susijusios informacijos.
Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles turi per penkis tūkstančius žmonių. Tik 5 proc. iš jų yra Klaipėdos apskrities gyventojai. Uostamiestis stipriai atsilieka nuo Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių.