1997 metų rudenį jausmingai atsisveikinęs su didžiąja politika, o 2001-aisiais kaip šalies gelbėtojas į ją sugrįžęs Algirdas Brazauskas vakar dar kartą paskelbė pasitraukiąs.
Laikinai ar visiems laikams – dar anksti spręsti, nes ir pats 73 metų premjeras apie tai dar kalba miglotai. Tačiau viena išvada peršasi jau dabar – per devynerius metus šio politiko kalbos mažai pasikeitė.
„Mes negalime dirbtinai pratęsti savo gyvenimo, ypač politinio gyvenimo.
Reikia ieškoti naujų žmonių. Jų yra. Nėra taip, kad nėra žmogaus, kuris būtų nepakeičiamas, – visi kada nors bus pakeisti.
Anksčiau ar vėliau tai bus padaryta”, – tokiais žodžiais 1997 metų spalio 6-ąją tuometis prezidentas A.Brazauskas, baigiantis kadencijai, per nacionalinę televiziją kreipėsi į tautą.
Panašiai socialdemokratų lyderis kalbėjo vakar: „Turiu savo samprotavimų, bet nenoriu čia jų dėstyti. Atėjo laikas jaunai kartai. Penkerius metus buvau premjeras. Manau, tai pakankamas laikas”.
Pensininkas nenustygo vietoje
Po garsiosios 1997-ųjų kalbos atrodė – A.Brazauskas iš didžiosios politikos jau pasitraukė visam laikui, pasirinkdamas ramų pensininko medžiotojo gyvenimą.
„Apie amžių – ką čia ir kalbėti. Visi gerai žino, kiek man metų, tai irgi ne jaunystė”, – apie sprendimą nekelti kandidatūros antrajai kadencijai pranešė A.Brazauskas, kuriam tuomet buvo 65-eri.
Tą kartą nerūpestingą bei aprūpintą pensininko gyvenimą su ilgai slėpta širdies drauge Kristina Butrimiene jis ištvėrė 3 metus ir 9 mėnesius.
Tapęs suvienytos Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku, jis ėmėsi vadovauti 12-ajam ministrų kabinetui. Jis buvo sudarytas sužlugus Rolando Pakso Vyriausybei.
Vakar A.Brazauskas vėl prabilo apie poilsį. Paklaustas, ar dabar jau iš tiesų traukiasi iš politikos, premjeras atsakė: „Ką reiškia traukiuosi iš politikos? Laikraščius, be abejo, skaitysiu ir televiziją žiūrėsiu”.
Apie praeitį nebeužsimena
Tiesa, tarp dviejų A.Brazausko atsisveikinimo kalbų yra ir nemažai skirtumų.
1997-aisiais į Lietuvą iš televizijos ekranų jis prabilo susijaudinusiu balsu.
Laukdami prezidento sprendimo į televiziją susirinko daugelis Prezidentūros darbuotojų.
Kai kurie jų nešini glėbiais gėlių atėjo su šeimos nariais.
„Yra mano politinės biografijos pusė, kurios, deja, nė aš pats negaliu užmiršti, nes dažnai primenama. Ir neužmiršta tie, kurie tuo naudojasi.
Aš buvau Komunistų partijos narys. Likimas taip lėmė. Tautinio atgimimo metu aš tapau šios partijos pirmuoju sekretoriumi. Tolesnė įvykių eiga jums žinoma, nereikėtų priminti. Tačiau nuolat primenama praeitis.
Politinė mano biografija yra labai gerai žinoma. Man atrodo, kad keletas rinkimų kampanijų išryškino viską, ką tik galima apie žmogų sužinoti.
Vargu ar jau yra dalykų, kurie pikantiškai galėtų būti pateikti rinkimų kampanijos metu ar kitokiu būdu. Man atrodo, kad valstybės įvaizdžiui tokia biografija kaip mano yra labai didelis minusas”, – tada kalbėjo A.Brazauskas.
Tuo tarpu vakar viskas vyko paprasčiau. Nebuvo skambių žodžių ir kalbų apie politinę biografiją, kuri esą daro žaslą Lietuvai.
Paskelbęs apie atsistatydinimą iš Vyriausybės vadovo pareigų premjeras tvirtino, kad jaučiasi gerai: „Tikrai neašaroju”.
Dėl įtakos – atkakli kova
Pastaraisiais mėnesiais jau niekas neabejojo, kad artinasi A.Brazausko pasitraukimas iš didžiosios politikos.
Net ir pats premjeras vis dažniau užsimindavo apie artėjantį sugrįžimą į pensiją bei būtinybę ieškoti įpėdinio partijoje. Ėmė stiprėti trintis tarp įtakingiausių kairiųjų dėl būsimo kandidato į Socialdemokratų partijos pirmininko postą.
Socialdemokratai visada rėmėsi tik A.Brazausko autoritetu.
Už plačios pirmininko nugaros įpratusi ramiai gyventi partija nesubrandino ryškesnių, visuomenei žinomų jaunesnio amžiaus lyderių.
Partijoje bręsta permainos
A.Brazauskas buvo lygus partijai, o ši atpažįstama pagal savo vedlį. Tokia buvo ir tebėra pagrindinė šios kairiosios partijos gyvasties formulė.
Kol pats lyderis buvo stiprus, tai lėmė sėkmę. Bet keturių partijų valdžios sąlygomis premjero autoritetas ėmė tirpti, iš paskos tempdamas ir visų socialdemokratų reitingus.
Ši aplinkybė daug rimčiau nei lyderio amžius ar pablogėjusi sveikatos būklė vertė galvoti apie neišvengiamus pokyčius.
Kokie jie bus?