Pagal 2005 metais įgyvendintą tarptautinį Europos Sąjungos TACIS programos projektą, Kaliningrado srityje planuota statyti net tris jachtų uostus, tačiau kol kas nepradėtas statyti nė vienas.
Vienas jų turėjo būti statomas šalia Pasaulinio vandenyno muziejaus, įsikūrusio ant Priegliaus upės kranto Kaliningrado centre, netoli dviejų aukštų tilto (viršutinis skirtas geležinkeliui, apatinis – autotransportui), rekonstravus apleistą upės krantinės ruožą.
Pasaulinio vandenyno muziejaus direktoriaus pavaduotojas Aleksejus Šutkinas „Vakarų ekspresui” sakė, jog partneris, turėjęs dar šiemet pradėti statyti jachtų uostelį, nepateisino muziejaus vilčių, tad sutartį su juo ketinama nutraukti. Pasak A. Šutkino, dabar arba teks ieškoti naujo partnerio, arba pačiam muziejui imtis jachtklubo statybos.
Kaliningradiečiai šokiruoti
Kitas jachtų uostelis turėjo būti statomas prie netoli Kaliningrado miesto esančių dirbtinių smėlio karjerų, vadinamųjų Žydraisiais ežerais. Čia ketinta plėtoti ir jaunimo buriavimo sportą. Pasak A. Šutkino, situacija prie Žydrųjų ežerų itin sudėtinga, nes šiemet keičiasi savininkas. Į anksčiau miesto merijai priklausiusią teritoriją dabar ateina Sočio jachtklubas. Anot pašnekovo, kaliningradiečiai šokiruoti, nežino, ką reikės daryti, kaip užmegzti santykius su šiuo jachtklubu.
Trečiasis jachtų uostas turi būti statomas Baltijske – apleistame vokiečių hidroplanų uoste, esančiame šiaurinėje Aistmarių nerijos dalyje. A. Šutkinas pasakojo, jog Aistmarių nerijoje taip pat iškilo daug problemų ieškant rėmėjų. Dar prieš pradedant įgyvendinti TACIS projektą, iš Maskvos atvažiuodavo turtingi žmonės, pasižiūrėdavo ir išvažiuodavo, matyt, nematydami perspektyvų. Čia niekas neskuba investuoti pinigų. Šis jachtų uostas būtų didžiausias ir geriausias, atitinkantis tarptautinio lygio reikalavimus. Didžiulė jachtų prieplauka jau yra. Tačiau negalima ten leisti plaukti užsienio turistų, nes kyšo metaliniai strypai – vaizdelis nekoks. Čia reikia statyti molus, įrengti kranto infrastruktūrą, nes nėra nei vandens, nei tualetų, nei patalpų. Aistmarių nerijoje būtinos milijonais dolerių skaičiuojamos investicijos.
Plūsta lenkai
A. Šutkino teigimu, jachtų uostelis Kaliningrade prie muziejaus labai reikalingas. Pasak jo, vandens turistų iš Lietuvos Kaliningrado srityje dar mažai, užtat daugybė turistų kateriais, valtimis, mažomis jachtomis atplaukia iš Lenkijos. Jau trečius metus muziejus juos priima sudarydamas minimalias sąlygas: dušu, tualetu leidžiama naudotis muziejuje ir jam priklausančiame moksliniame laive „Vitiaz”.
Pasak muziejininko, pribrendo būtinybė įrengti jiems atskirą jachtklubą. Atskridus pirmoms kregždėms, pasklis garsas per pasaulį, ir į Kaliningrado sritį plauks turistai.
Šiuo metu ruošiamasi rengti jachtų uostelio, kainuosiančio apie 10-15 mln. rublių, statybos projektą. 2007 metais bus tvirtinamas Pasaulinio vandenyno muziejaus statybų projektas. Jis ketina pasistatyti dar vieną didelį pastatą, įsirengti tokį kaip Klaipėdos akvariumą, rodyti žmonėms ryklius ir t. t. Muziejininkai tikisi tuos 10-15 mln. rublių gauti iš federalinio biudžeto 2008 metais, mat pats Pasaulinio vandenyno muziejus, pernai balandžio 12 d. atšventęs 15 metų jubiliejų, yra finansuojamas iš Rusijos biudžeto.
Pirma uostas, paskui – laidai
Problema – dėl tilto į Kaliningrado centrą negali įplaukti jachtos, kurių stiebai aukštesni kaip 20 metrų. Pats tiltas gali būti pakeliamas iki 27 m aukščio, tačiau virš jo 22 metų aukštyje eina elektros laidai. Pasak A. Šutkino, Kaliningrado miesto valdžia planuoja ateityje ore esančią elektros liniją pakeisti kabeline, tačiau nežinia, kada tai bus padaryta, kada miestas turės tam pinigų.
Kaliningradiečiai tiki, kad iš pradžių bus pastatytas jachtų uostas, o paskui sprendžiama ir laidų problema, nes ilgiau laukti nebegalima.
Paklaustas, kada Lietuvos buriuotojai galės atplaukti į muziejaus jachtų uostelį, A. Šutkinas atsakė, kad į komfortišką uostą, atitinkantį europinius reikalavimus, lietuviai galės atplaukti ne anksčiau kaip 2009 metais. Tačiau, pasak jo, jie gali atplaukti ir dabar, pavyzdžiui, į miesto šventę, nors sąlygos ir nėra komfortiškos. Muziejus turi savadarbes plaukiojančiąsias prieplaukas, prie kurių gali būti švartuojamos jachtos, valtys.
Vaikų buriavimu rūpinasi muziejus
Pasak A. Šutkino, Kaliningrade šiemet nesustojo buriavimo plėtojimo reikalai. Prie vadinamojo Viršutinio ežero, esančio prie Gintaro muziejaus, kaliningradiečiai ketina įrengti buriavimui reikalingą infrastruktūrą. Jau pernai vaikai šiame ežere mokėsi buriuoti, rengė varžybas. Šiemet čia gegužę pradėtas buriavimo sezonas ir su vaikais bus dirbama visą vasarą.
Susidarius sudėtingai situacijai prie Žydrųjų ežerų, vaikų buriavimu rūpintis ėmė Pasaulinio vandenyno muziejus. Dabar daugiausia jų buriuos Viršutiniame ežere. Ten yra likusi sena bazė, tačiau viskas supuvę. Muziejus ketina imtis bazės atstatymo.
Ambicingi planai
Pasaulinio vandenyno muziejus Kaliningrade turi savo filialą Sankt Peterburge. Trys jo laivai stovi Kaliningrade, o ledlaužis „Krasin” – Sankt Peterburge. Pasak A. Šutkino, kiekvienas solidus muziejus turi turėti standartinius laivus. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių muziejai – ledlaužius, šalys, atradusios naujus kraštus – burlaivius.
Anot A. Šutkino, Rusija gali didžiuotis pirmoji pasaulyje išvysčiusi mokslinį laivyną. Tiesa, paskui rusus šioje srityje aplenkė amerikiečiai. Dabar rusų moksliniai laivai tapo muziejų eksponatais, o mokslinės ekspedicijos jūrose jau neberengiamos.
Pasaulinio vandenyno muziejus bendradarbiauja su italais ir nori bendradarbiauti su estais, kurie Taline turi puikų ledlaužį ir povandeninį laivą, tačiau, pasak A. Šutkino, kol kas nepavyksta.
Muziejus rengia įvairius renginius, pavyzdžiui, 2003 metais jame vyko 6-oji tarptautinė okeanografijos istorijos konferencija. Jis yra gausiai lankomas žmonių, tad parduodamas bilietus užsidirba. Pavyzdžiui, pernai muziejus gavo kelių milijonų rublių vertės pelną.
A. Šutkinas sako, kad muziejus turi ambicingų sumanymų ir nori vaidinti didelį vaidmenį ne tik Kaliningrado mieste, bet ir visoje šalyje.
Visose mokslinio laivo „Vitiaz” patalpose jau yra ekspozicijos, išskyrus pirmą triumą. Jame ketinama įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie šio laivo istoriją. Juk jo mokslininkai atrado Ramiojo vandenyno Marianų įduboje patį giliausią tašką – 11 tūkst. 22 metrų gylyje. Laivas turėjo specialų prietaisą, kuris leido jam nuleisti inkarą į 10 tūkst. m gylį. Muziejininkai nori parodyti kaliningradiečiams ir jų svečiams tą prietaisą. Naudota ne inkaro grandinė, o specialus lynas. Kadangi lynas tam tikrame gilyje trūkinėja, iš pradžių ėjo storas lynas, paskui jis plonėjo, o prie inkaro tebuvo tik 20 mm storio.