Taip Statybos produkcijos sertifikavimos centro bei KTU Architektūros ir statybos instituto specialistai atsiliepia apie kai kurių langų montuotojų darbą
Manoma, kad langų broko pasitaiko dėl to, kad mūsų šalyje dar nėra priimtų vieningų langų montavimo standartų, dėl gyventojų noro taupyti.
Langų gamybai taikomi vis griežtesni reikalavimai. Tačiau kad gyventojai ilgus metus galėtų džiaugtis kokybiškais langais, juos gaminančiai įmonei neužtenka laikytis visų Lietuvos bei ES standartų. Ar langas tikrai gerai atliks savo funkcijas, kone aštuoniasdešimčia procentų priklauso nuo to, kaip jis buvo sumontuotas. O kaip montuoti – kiekvienos įmonės sąžinės reikalas.
Remiasi skirtingomis taisyklėmis
Vartotojų skundų dėl nelygiai įstatytų, nesandarių, orui bei vandeniui laidžių langų kasmet daugėja. Pasak KTU Architektūros ir statybos instituto atstovo Juozo Ramanausko, už prastą atliktus montavimą dažniausiai sunku ką nors kaltinti – skirtingai nei užsienio valstybėse Lietuvoje dar nėra patvirtintų langų montavimo standartų.
Problemos neišsprendė ir šių metų vasarį įsigaliojęs naujasis Statybos techninis reglamentas „Langai ir išorinės įėjimo durys”. Dokumente tenurodoma, kad „langai ir išorinės įėjimo durys pastatuose turi būti montuojami pagal gamintojo instrukcijas”. Todėl kol kas langų konstrukcijos montuojamos pagal kiekvienoje įmonėje galiojančias taisykles.
„Stebuklingos” putos netinka
Specialistų teigimu, dėl nekokybiško montavimo neretai būna kalti ir patys gyventojai. Žmonės ne tik susižavi pigesniais, neretai prastesnės kokybės langais, bet ir stengiasi nepermokėti už siūlių sandarinimui skirtas medžiagas.
Statybos produkcijos sertifikavimo centro vyriausiojo eksperto Vladimiro Ravnialičevo teigimu, būtent dėl šios priežasties susiklostė nevykusi tradicija tarpus tarp lango rėmo ir sienos sandarinti vien poliureto putomis. „Šių putų gamintojai labai nustebtų sužinoję, kad pagamino „stebuklingą” montavimo priemonę”, – pajuokavo Ravnialičevas. Įvairių gamintojų sandarinimo putos yra nebloga šilumą bei garsą izoliuojanti medžiaga. Tačiau poliuretano putos sugeria drėgmę, yra neatsparios temperatūros svyravimui, jų sukibimo su rėmu ar siena vietose gali atsirasti plyšių.
Darbo kokybę pablogina ir tai, kad lango montuotojui retai pasiseka užpurkšti lygiai tiek putų, kiek reikia. Putų perteklių dažnai tenka nupjauti. Taip atsiveria poros, pro kurias į patalpą skverbiasi šaltis, drėgmė, sumažėja putų garso izoliacija.
Geresnis – trigubas sandarinimas
Pašnekovų teigimu, kur kas geresni ir ilgalaikiškesni rezultatai pasiekiami tarpus tarp lango rėmo ir sienos sandarinant keliomis medžiagomis. Jos eiliškumas turėtų būti pagal principą „iš vidaus sandariau nei iš išorės”.
Neblogas sprendimas – trigubas sandarinimas. Iš lauko pusės tarp sienos ir rėmo įtvirtinama suspausta sandarinimo juosta, sauganti nuo saulės spindulių, kritulių, vėjo, temperatūros svyravimų. Tarpas užpildomas šilumą sulaikančiomis ir triukšmą izoliuojančiomis montavimo putomis. Iš vidaus tvirtinama butilo ar aliuminio juosta, kuri gerai izoliuoja patalpos orą nuo lauko, neleidžia kambario garams prasiskverbti į vidurinį sluoksnį bei apsaugo nuo kondensato kaupimosi putose.
Tiesa, taip sandarinti langą kainuoja maždaug 5-8 procentais daugiau nei vien poliuretano putomis.