„Formulė 1“: sekundžių kaina

Kiekvienoje šiandieninėje „Formulės-1“ komandoje yra mažiausiai 20 žmonių, kurių darbas lenktynių metu trunka mažiau nei vieną minutę.

Būtent jie tampa pagrindiniais lenktynių veikėjais, kai lenktyninis automobilis palieka trasą ir užsuka į techninio aptarnavimo zoną. Ir tuo metu ima veikti darnus, tačiau sudėtingas mechanizmas, kurio kiekvienas judesys nušlifuotas ilgų treniruočių metu.

Tai tapo šiandieninių lenktynių kasdienybe, deja, kaip bebūtų keista ar apmaudu, labai dažnai lemiančia lenktynių baigtį. Tokia jau dabartinė formulė, kurioje pergalė dažnai iškovojama ne lenktynių trasoje, o būtent techninio aptarnavimo zonoje. Draudimas keisti padangas buvo gerokai sugadinęs tą kelių sekundžių spektaklį, atimdamos didžiąją veiksmo dalį, tačiau vėl viskas grįžo į senąsias vėžias, rašoma yoursport.lt.

Kad suprastume, kas gi vyksta per tas keletą sekundžių, vertėtų išsiaiškinti keletą įprastų F-1 lenktynėse terminų, kurie, neturi tikslių ir paprastų lietuviškų atitikmenų. „Pit line“ – kelias, jungiantis komandų užimamus garažus su lenktynių trasa. Tai ir yra vadinamoji techninio aptarnavimo zona. Kiekviena komanda priešais garažą turi gana ribotą plotą, kuriame gali aptarnauti savo automobilius. Kitas gana įprastas automobilių lenktynėse terminas „pit stop“ anglų – lietuvių kalbų žodyne turi dvi reikšmes: automobilių remonto ir degalų papildymo punktas; sustojimas automobilių remonto punkte. Tai, kas šiandieninėje „Formulėje-1“ suvokiama „pit stopu“, yra gana nesenas išradimas. Žinoma, padangų keitimas ar degalų papildymas lenktynėse vykdavo ir anksčiau, tačiau tai buvo daugiau priverstinis dalykas, o pradėtas naudoti antrajame praeito šimtmečio dešimtmetyje. O štai sustojimai aptarnavimo zonoje kaip lenktynių strategijos dalis, padedanti iškovoti pergalę, atsirado tik 8-ajame dešimtmetyje, turbininių variklių laikais.

Pradininke tapo „Brabham“ komanda: jos lenktynininkai N.Piquetas bei R.Patrese’as pirmieji ėmė specialiai užsukti į aptarnavimo zoną pasipildyti degalų ir keistis padangas lenktynių metu, taip galėdami lenktyniauti lengvesniais automobiliais ir geresnėmis padangomis. Tai pasirodė esant gana efektyvu, todėl naujovė greitai išpopuliarėjo ir kitose komandose. Nuo to laiko padangų keitimas tapo neatskiriama lenktynių procedūra, tačiau degalų pildymas greitai buvo uždraustas.

Tuometinė degalų pildymo įranga bei apsauginė amunicija buvo gana primityvi, o aptarnavimo zonoje nuolat kildavo menkesni ar didesni incidentai. 1983 metais Brazilijos GP lenktynių metu „Jacarepagua“ trasoje aptarnavimo zonoje užsiliepsnojo K.Rosbergo automobilis. Lenktynininkas kaip kulka išlėkė iš automobilio, gaisras greitai buvo užgesintas, tačiau K. Rosbergą teko ilgai įkalbinėti tęsti lenktynes. To pakako, kad degalų pildymas lenktynių metu būtų uždraustas dešimčiai metų.

„Formulė-1“ vis labiau keitėsi. Jai reikėjo daugiau veiksmo, daugiau intrigos. 1994 metų pradžioje draudimas pildyti degalus buvo panaikintas, lenktynėse atsirado papildomas šou – galimybė pasinaudoti mažesniu svoriu suteikė komandoms didžiulę taktinės kovos laisvę. O ir pats sustojimas aptarnavimo zonoje tapo kur kas įdomesnis – komandos narių meistriškumas dirbant sustojimo metu tapo dar vienu papildomu šou elementu.

Žinoma, buvo pasirūpinta ir saugumu. Pirmiausia, buvo apribotas žmonių, galinčių būti aptarnavimo zonoje skaičius, lenktynininkams buvo kategoriškai uždrausta naudoti atbulinę eigą. Pati aptarnavimo zona buvo padalinta į dvi dalis: „vidinė“ (esanti arčiau boksų) ir „išorinė“. Degalų pildymas leidžiamas tik vidinėje dalyje specialiai tam skirtose vietose, išorinėje aptarnavimo zonos dalyje galima spręsti tik netikėtai iškilusias problemas: užvesti variklį, keisti padangas, prasidėjus lietui ir panašiai.

Buvo sumažintas ir leidžiamas maksimalus greitis bei įveistos baudos už jo viršijimą – 250 JAV dolerių už kiekvieną kilometrą. Dar daugiau dėmesio buvo skirta priešgaisrinės apsaugos priemonėms. Kiekviena komanda privalėjo turėti po du gesintuvus, kas šeštame bokse buvo įrengta stacionari gesinimo sistema, kurios veikimo zona dengdavo du trečdalius distancijos iki kitos gesinimo sistemos. Komandos nariai, pildantys degalus privalėjo dėvėti specialią apsauginę aprangą, apavą bei šalmus, visiškai uždengiančius kūną ir veidą. Inžinieriai buvo priversti suprojektuoti degalų bakų įpylimo angas taip, jog jos neišsikištų iš automobilio korpuso ir patikimai būtų uždengiamos.

Vargu, ar FIA funkcionieriai tikėjosi, kad sustojimai aptarnavimo zonoje taps pagrindiniu veiksniu kovojant dėl nugalėtojo vardo, kad jie sukels aistras trasoje ir tai, be ko lenktynės, atrodo, yra neįmanomos – lenkimus.

Gal todėl lenktynininkas, išdrįsęs trasoje tokiam veiksmui tampa vos ne savaitgalio didvyriu.

Žmonių, lenktynių metu keliolika sekundžių tampančių pagrindiniais veikėjais, metams bėgant vis daugėjo. Jei anksčiau pakakdavo dvylikos ar trylikos, dabar automobilį pasitinka apie 23. Jų pagrindinė specialybė komandoje gali būti bet kokia – mechanikas, technikas ar net krovininio sunkvežimio vairuotojas. Tačiau kaip nebūtų keista, šis papildomas darbas stresinėje įtampoje yra savotiška privilegija, ir į komandą, dirbančią automobilio sustojimo metu, nėra lengva.

Reakcija, stiprūs nervai, ištvermė, jėga, fizinis pasiruošimas, sugebėjimas akimirksniu rasti sprendimą netikėtoje situacijoje – tai tik keletas bruožų suteikiančių šią privilegiją. O šalia jos, – dvi valandos karštyje specialioje aprangoje bei nesibaigiančios treniruotės, kurių metu nuolat kartojami įprastiniai judesiai ar modeliuojamos nestandartinės situacijos, – nuo užsikirtusios rato veržlės iki gaisro.

Beje, treniruojasi ne tik automobilį aptarnaujančioji komanda, bet ir lenktynininkas. Labai svarbu, kad automobilis sustotų tiksliai jam skirtoje vietoje, tačiau kartais tai nepavyksta net patyrusiems lenktynininkams. Savų ypatybių turi ir lenktyninės trasos: Monake ir Spa aptarnavimo zonos labai siauros, Silverstone ir Indianapolyje – labai slidžios, ypač lyjant lietui. Pravažiuota sustojimo vieta reikš sugaištas sekundes, nes mechanikai, keičiantys ratus bei pasiruošę papildyti degalus laukia konkrečiai nustatytose vietose. O pavojingiausioje vietoje atsiduria mechanikas, turintis pakelti automobilio priekį, – jis patirs gana nemenką smūgį (taip prieš keletą metų ligoninėj atsidūrė A.Pizzonios mechanikas, kurį per greitai atlėkęs lenktynininkas nubloškė keletą metrų).

Tokios treniruotės, paprastai penktadieniais, leidžia numatyti galimas lenktynininko klaidas, kurios gali kainuoti daug brangių sekundžių ar net baigtis komandos narių traumomis. O aptarnavimo komandos darbas prasideda ketvirtadienio ryte, kai vienas iš mechanikų priešais boksus lipdo ant asfalto specialią juostą, žyminčią, kur tiksliai turi sustoti lenktyninis automobilis, kur yra kiekvieno komandos nario vieta. Juosta atlaiko prasisukančius automobilio ratus.

Paprastai 23 aptarnavimo komandos nariai išsirikiuoja aptarnavimo zonoje, laukdami automobilio. Kiekvienas jų turi griežtai apibrėžtas funkcijas ir darbo vietą. Sunku išskirti kurį nors vieną, nes kiekvieno jų darbas vienodai svarbus ar atsakingas, tačiau vadovauja visam aptarnavimo procesui „žmogus su ledinuku“. Taip buvo pavadintas („lolly-pop man“) priešakyje esantis asmuo, rankose turintis specialų ženklą, kurio vienoje pusėje užrašyta „stop“, kitoje – „pirma pavara“ (viena „Ferrari“ komandos „ledinuko“ pusė yra veidrodinė. Lenktynininkas puikiai mato mechanikų darbą).

Ženklo pakėlimas – startas lenktynininkui. Vairuotojas turi ryšį su komandos inžinieriais bei aptarnaujančia brigada, su lenktynininku bendraujama tik gestais bei užrašais ant ženklo. Beje, pats ženklas gaminamas iš lengvo plastiko. „Žmogus su ledinuku“ aptarnavimo metu tampa, bene, svarbiausiu asmeniu, nes jam suteikta teisė savarankiškai priimti sprendimus, jeigu iškyla ryšio su vadovybe problemos. Taip atsitiko O.Paniui Interlagos trasoje. Kai O.Panis pamiršo išjungti radijo ryšį su boksais, o tai blokavo aptarnaujančios brigados ryšį su inžinieriais. Tąkart padangas lenktynininkui teko parinkti savo nuožiūra.

Aptarnavimo komandoje yra dar vienas asmuo, turintis reikalų su lenktynininku, – jo pareigos yra nuvalyti šalmo antveidį. Visi kiti dirba su automobiliu. Pirmieji į darbą įsijungia du mechanikai, turintys pakelti automobilį. Priekinis paprastai jau laukia savo darbo vietoje, o automobilis beveik pats užšoka ant keltuvo. Antrajam, turinčiam pakelti automobilio galą, kur kas sudėtingiau: jis keltuvą turi „privairuoti“ prie automobilio šiam jau sustojus ir kuo greičiau, todėl jo darbo instrumentas paprastai gaminamas daug lengvesnis ir manevringesnis. Paprastesnė ir konstrukcija, nes darbo pabaigoje jis tik palenkiamas, kad automobilis nuo jo nuslystų.

Keltuvų aukštis ir forma keičiasi kiekvienose lenktynėse, priklausomai nuo sparno formos, – ypač dažnai keičiasi priekinis keltuvas, turintis idealiai priglusti prie korpuso. Rečiau tenka reguliuoti keltuvų aukštį. Pvz., Suzukoje aptarnavimo zona yra gerokai išgaubta, ir čia įprasto aukščio nepakanka. Keltuvai yra, bene archajiškiausia įrangos dalis, naudojama F-1 lenktynėse, ir dirba jie įprastu sverto principu, – nuspaudei rankeną, ir automobilis pasikėlė 5 cm (tiek visiškai pakanka padangų keitimui).

Priekinis keltuvas turi specialią rankeną greitam automobilio nuleidimui. „Williams“ komanda – vienintelė – naudoja pneumatinius keltuvus.

Kuriozų pakanka ir šių mechanikų darbe. 1995 metais J.Herbertas, startavęs iš aptarnavimo zonos, nusitempė kartu ir galinį keltuvą. Pats lenktynininkas vėliau pasakojo: „Tik pajudėjau, ir pasigirdo riksmas: Stok! Stok! Tik spėjau paklausti, kas atsitiko, ir vėl riksmas: Spausk! Spausk!“.

Padangų keitimu užsiima dvylika žmonių, po tris kiekvienam ratui. Pirmasis nuima seną, antrasis uždeda naują, trečiasis manipuliuoja pneumatiniu veržlių suktuvu. Beje, kiekvienoje aptarnavimo zonoje yra po aštuonis tokius suktuvus – pagrindinis ir atsarginis kiekvienam ratui. Suktuvai dirba suspaustu oru (veržlės užsukimo metu pasiekia 678 Nm) ir yra sužymėti atskiromis spalvomis kiekvienai pusei, priklausomai nuo sriegio krypties.

Šių prietaisų gamintoją rekomenduoja FIA, tačiau antgalius komandos gaminasi savo, sukurdamos įvairiausių papildomų gudrybių (pvz., magneto panaudojimas, kad neiškristų veržlė). Dėl visa ko, šiuo instrumentu dirbantis mechanikas rankoje turi dar vieną papildomą veržlę.

Pirmaisiais „Formulės 1“ gyvavimo metais ratą laikanti veržlė buvo ne apsukama raktu, o atkalama plaktuku. Pačios padangos saugomos tam tikroje vietoje, ir bet kuriuo metu yra paruoštos darbui, – specialūs užvalkalai palaiko gumos temperatūrą nuo 50 iki 100 laipsnių šilumos. Padangos turi griežtą savo vietą ir yra sužymėtos: „kairė“ – „dešinė“, „priekis“ – „galas“.

Yra dar keli mechanikai, tačiau jų darbas prasideda tik esant reikalui: 2-4 mechanikai visada pasiruošę išvalyti nuo purvo, žolių, lapų oro angas ar pakeisti aerodinaminių sparnų kampus (avarijos atveju pakeisti sulaužytas detales); automobilio gale visada stovi mechanikas su gesintuvu; dar vienas pasiryžęs užvesti variklį, jei lenktynininkas nesėkmingai pajudėjo iš aptarnavimo zonos. Jo įranga niekuo nesiskiria nuo naudojamos boksuose, tik patys laidai yra kur kas ilgesni.

Draudimas keisti padangas sustojimo laiko nesutrumpino, o aptarnavimo komandos veiksmai mažai pasikeitė. Visi mechanikai rikiuojasi tose pačiose vietose. Skirtinga buvo nebent tai, jog mechanikai, neturėjo paruošto atsarginio rato, o jų darbas apsiribojo padangos apžiūra ir slėgio patikrinimu.

Net paaiškėjus, jog padanga yra pažeista ir ją būtina keisti, mechanikai to negalėjo padaryti, – taisyklės draudė tai daryti sustojimo, kai yra pildomi degalai, metu. Padanga galėjo būti pakeista tik atskiro papildomo sustojimo metu. Taigi, lenktynininkas tokiu atveju grįždavo į trasą, apsukdavo ratą ir tik tada vėl sustodavo aptarnavimo zonoje.

Degalai – pati ilgiausia, sudėtingiausia ir pavojingiausia sustojimo procedūra. FIA pastangos nenuėjo veltui, – per tris tūkstančius degalų užpylimo procedūrų (maždaug tiek jų buvo nuo 1994 metų, kai oficialiai buvo leista pildyti degalus aptarnavimo zonoje) įvyko tik penki gaisrai.

Pats baisiausias buvo Hockenheimringe 1994 metais, kai ugnyje atsidūrė ne tik automobilis bei J.Verstapenas, bet ir keli „Benetton“ komandos mechanikai. Kaip paaiškėjo vėliau, kalti buvo patys komandos mechanikai, pašalinę vieną filtrą, tikėdamiesi taip pagreitinti degalų užpylimą.

Degalų pildymo komandoje dirba keturi žmonės. Pirmojo pareigos gana paprastos – nuvalyti ant korpuso išsiliejusį benziną. Paskutiniaisiais metais daugelyje komandų jis laiko specialų skydą, pridengiantį įkaitusią galinę automobilio dalį nuo benzino purslų. Skydas yra permatomas, kad būtų matomi ratus keičiantys bei galinis su keltuvu mechanikai.

Du mechanikai dirba su degalų užpylimo žarna. Čia reikalingas ne tik vikrumas bet ir jėga, nes kartu su degalais jiems tenka išlaikyti apie 65 kg svorį. Žarna padengta specialia karščiui atsparia medžiaga, leidžiančia išsaugoti žemą degalų temperatūrą – pagal reglamentą ji gali būti dešimčia laipsnių žemesnė nei oro temperatūra.

Sudėtinga ir pati žarna, kurios viduje yra du vamzdžiai: vienu tiekiami degalai, kitu – iš bako pašalinamas oras. Pirmojo mechaniko pareigos vienos atsakingiausių, nes nuo jo veiksmų priklauso sustojimo trukmė. Laikydamas ant pečių sunkią žarną, jis turi tiksliai pataikyti antgaliu į benzino bako angą. Tada specialiu svertu antgalis sandariai sukabinamas su degalų bako anga. Bako angos dangtelis automatiškai atsiveria, kai lenktynininkas, įvažiuodamas į aptarnavimo zoną, paspaudžia greičio ribojimo mygtuką.

Jei sukabinimo spyna eikia be problemų, automatiškai atsidaro vožtuvas ir degalai ima bėgti į baką. Baigus užpylimą, tuo pačiu svertu atrakinama spyna, o kito sverto pagalba antgalis ištraukiamas iš bako angos. Elektroninė apsaugos sistema automatiškai nutraukia degalų tiekimą, jei sandarinimo spyna nesuveikė arba užraktas netikėtai atsirakino.

Antrasis mechanikas ne tik padeda išlaikyti sunkią žarną. Nelaimės atveju jis turi padėti pirmajam atsitraukti nuo automobilio. Ketvirtasis degalų pildymo komandos narys būna šalia užpildymo aparato ir seka degalų kiekio daviklį. Jis svertu, gali nutraukti degalų tiekimą, jeigu nelaimės atveju nesuveiktų elektroninė sistema. Būtent šis žmogus padėjo išvengti didesnės nelaimės prieš kelis metus Austrijoje, kai užsidegė M.Schumacherio automobilis. Pagal FIA reglamentą visos komandos naudoja vienodas degalų užpylimo sistemas, kurias gamina prancūzų kompanija „Intertechnique“.

Sistema veikia išstūmimo principu – degalai iš užpylimo aparato išstumiami aukšto slėgio rezervuare pagalba. Slėgis sukuriamas toks, jog degalai būtų tiekiami 12 litrų per sekundę greičiu (standartinėje degalinėje – 35 litrai per minutę). Rezervuaro talpa apie 150 litrų. Kiekviena komanda turi po dvi tokias degalų užpylimo sistemas, – po vieną kiekvienam automobiliui, tačiau sustojimo metu yra ruošiamos abi, apsidraudžiant nuo nesėkmės, jei pirmoji neveiktų.

Komandos neturi teisės keisti užpylimo sistemų konstrukcijos, o net mažiausi patobulinimai galimi tik gavus raštišką FIA leidimą. Komandoms leidžiama tik pasirinkti ženklų sistemą, informuojančią apie degalų tiekimą ir pabaigą. Paprastai tai būna spalvoti indikatoriai ant žarnos arba margos lemputės pačiame šalme. Degalus pildantys komandos nariai yra aprengiami specialia ugniai atsparia apranga bei uždaru šalmu, kai kuriose komandose antgalį laikančio mechaniko apranga būna skirtingos spalvos.

Lenktynių taktika bei sustojimų laikas būna žinomas prieš lenktynes, tačiau gali ir keistis, iškilus nenumatytoms situacijos arba pakeitus lenktynių strategiją.

Aptarnavimo komandai reikia mažiau nei minutės pasiruošti darbui. Paskutinius nurodymus (patvirtinančius ankstesnius ar pakeitimus) lenktynių vadovas duoda likus 30 sekundžių iki automobilio atvykimo.

Tuo metu jau visi komandos nariai būna visiškai pasiruošę darbui. „Žmogus su ledinuku“ automobilio laukia aptarnavimo zonos viduryje, padėdamas lenktynininkui greičiau surasti savąją vietą.

F-1 istorijoje ir čia būta kuriozų. G.Fisichelas, 2002 metais persėdęs iš „Renault“ į „Jordan“, pirmosiose lenktynėse Kanadoje labai nustebo, kai jo boksuose niekas nelaukė ir nepuolė tvarkyti automobilio. Tiesa, laukė, tačiau ne ten, kur jis sustojo, nes iš įpročio lenktynininkas pasuko į ankstesnės komandos vietą.

Automobilio pajudėjimo momentas pasibaigus aptarnavimo komandos darbams priklauso nuo mechaniko su „ledinuku“. Jam reikia sekti, ar visi spėjo atlikti savo darbus. Taupant laiką, ženklas duodamas tą pačią akimirką, kai baigiasi degalų pildymas, nes jis trunka ilgiausiai.

Tai sudėtinga akimirka, nes, nepavykus iš kartu atjungti žarnos nuo degalų bako, automobilis gali kartu nusitempti ir mechaniką. Vadovaujantis aptarnavimo komandai turi dar vieną pareigą – išleisdamas automobilį, jis turi žinoti, kas darosi aptarnavimo zonoje, kad neįvyktų susidūrimas su kitu automobiliu ar nebūtų sukelta avarinė situacija.

Už tai komandos yra baudžiamos piniginėmis baudomis, o prieš du metus tokios klaidos „Ferrari“ komandai kainavo per 20 tūkstančių JAV dolerių.

Sustojimai boksuose tapo neatskiriama šiandieninės „Formulės-1“ dalimi:

0,0 sek.

Lenktynininkas įvairuoja automobilį į jam skirtą vietą, stengdamasis sustoti milimetrų tikslumu. Deja, iš jo vietos atžymų ant asfalto nematyti, todėl būtina sekti ir pasikliauti vadovaujančio aptarnavimui gestais. Mostas ranka reiškia „vietoje“, ir automobilis turi sustingti.

1,5 sek.

Žarna jau sujungta su degalų baku, šalme (arba ant žarnos) užsidegė raudona signalinė lemputė, reiškianti, jog degalų tiekimas prasidėjo.

2,5 sek.

Nuvalomas lenktynininko šalmo antveidis. Visi keturi ratai nuimti (iš karto po sustojimo nuimtos padangos kruopščiai ištyrinėjamos: matuojamas nusidėvėjimas, temperatūra, tikrinamas slėgis. Visi šie duomenys fiksuojami ir perduodami inžinieriams, kad šie galėtų padaryti atitinkamus pakeitimus kitam sustojimui).

3,5 sek.

Uždėti nauji ratai, darbą vėl pradeda mechanikai su pneumatiniais suktuvais. Kartu valomos oro paėmimo angos, apžiūrima, ar automobilis neturi matomų pažeidimų.

4,0 sek.

Ratai priveržti, mechanikai pakelia rankas, pranešdami, jog darbas baigtas.

4,5 sek.

Automobilis nuleidžiamas nuo keltuvų, o mechanikas „su ledinuku“ apverčia ženklą, – priešais lenktynininką užrašas: „Įjungti pirmą pavarą“. Apie 80-uosius metus, kai buvo draudžiamas degalų pildymas, komandos (ypač pasižymėdavo „McLaren“) sugebėdavo „apsisukti“ per 5 sekundes. Pildant degalus, sustojimai tapo ilgesni, ypač įvedus degalų pylimo greičio apribojimus. Dabartiniai sustojimai trunka 7-10 sekundžių, o per tą laiką spėjama įpilti 70-120 litrų degalų.

6-7 sek.

Pildančiojo degalus šalme arba ant žarnos užsidega žalia lemputė, reiškianti, jog visi degalai supilti. Tai ženklas, jog galima atjungti žarną nuo degalų bako. Pirmasis užpildymo komandos narys dar perbraukia per korpusą, nuvalydamas benzino lašus, vadovaujantysis aptarnavimui, įsitikinęs, jog aptarnavimo zona laisva, pakelia ženklą ir lenktynės tęsiasi toliau.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.