Poznanė rengiasi minėti Birželio įvykių Poznanėje 50-ąsias metines. Tuomet, 1956-aisiais, daugiau nei 70 žmonių komunistų režimo pasiųstų kareivių buvo nužudyta, keli šimtai sužeista ir dar keli šimtai – suimti.
Po Antrojo pasaulinio karo Lenkija, kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, pateko į Sovietų totalitarinės imperijos kontrolę. Vakarų Europai simpatizuojantys politikai, taip pat „Armija Krajowa” ir Lenkų ginkluotųjų pajėgų kariai Rytuose buvo represuoti.
Katalikų Bažnyčia ir bet kurie nepriklausomi kūrybingi žmonės persekioti. Be to, pagal sovietų modelį auganti valstybės kontrolė ekonomikoje blogino žmonių gyvenimo lygį ir darbo sąlygas. Stalinizacija visose gyvenimo srityse paskatino greitus ir tragiškus įvykius Poznanėje 1956 m. birželio 28 d.
Tos dienos rytą žmonės pradėjo streiką didžiausioje pramonės gamykloje Vielkopolske. Reiktų paminėti, kad dar prieš karą šis fabrikas, įkurtas 1846 m., tapo žinomas Europoje dėl aukšto technologijų lygio ir gamintos aukštos kokybės geležinkelių bei laivų variklių.
Keli tūkstančiai šios gamyklos darbininkų paliko fabriko patalpas ir herojiškai patraukė Poznanės centro link, kad savo reikalavimus pristatytų valdžiai. Prie jų prisijungė ir kitų gamyklų darbininkai. Pavakare apie šimtą tūkstančių žmonių susirinko prie vietos ir provincijos valdžios būstinės A.Mickevičiaus aikštėje, tuo metu vadintoje J.Stalino vardu.
Kadangi komunistų valdžia nereagavo į darbininkų keliamus reikalavimus, įtampa tarp žmonių vis labiau didėjo. Plakatai, atsiradę akimirksniu, daugiausia skelbė lenkų visuomenės ekonomines problemas, taip pat griežtus politinius šūkius: „Šalin rusišką demokratiją” ar „Mes norime laisvų rinkimų”.
Po kelių valandų laukimo kai kurie protestuotojai pasuko teismo rūmų ir kalėjimo link, kuriuos vėliau pavyko užimti. Kiti, perėmę ginklus iš milicijos nuovados ar Poznanės universiteto Karo mokyklos, užpuolė ypač nekęstą saugumo būstinę.
Kelias kitas valandas vyko aršios kovos visame Poznanės centre. Vakare partija ir valdža reagavo griežtai. Į maištą pakilusio miesto gatvėse pasirodė apie dešimt tūkstančių kareivių ir beveik 400 tankų.
Kalbėdamas per radiją Lenkijos ministras pirmininkas grasino „nukirsti rankas tiems, kurie pakels jas prieš liaudies vyriausybę”. Birželio 29-osios rytą armija ir saugumo pajėgos sukilimą numalšino. „Juodąjį trečiadienį” iš viso buvo nužudyta 70 žmonių, keli šimtai žmonių buvo sužeista ir dar keli šimtai sulaikyti. Dauguma dalyvavusių Poznanės 56-ųjų birželio sukilime vėliau buvo represuoti.
Bet Poznanės tragedija nebuvo beprasmiška. Žinia apie šiuos įvykius mūsų mieste pasklido po visą pasaulį labai greitai, nors informacija iš totalitarinės valstybės neprasprūsdavo lengvai. Tuo metu vyko kasmetinė Poznanės tarptautinė mugė, todėl dalyviai iš Vakarų, žurnalistai ir turistai pirmieji pranešė apie įvykius už geležinės uždangos laisvai visuomenei.
Tai buvo pirmas Lenkijoje ir antrasis Europoje (po sukilimo Berlyne 1953 m. birželį) aktyvus ir antikomunistinis protestas, kuris inicijavo dešimtmečius trukusią Sovietų imperijos griūtį.
Lenkijoje Poznanės įvykiai privedė prie valdžios pasikeitimo 1956 m. spalį. Ištikimi J.Stalino sekėjai buvo pakeisti liberalesniais Wladyslawo Gomulkos šalininkais. Komunistų partija bandė ištrinti kruvinojo 1956 m. birželio sukilimo prisiminimą lenkų visuomenėje ir istorijoje, bet šie įvykiai tapo įkvėpimo šaltiniu kitiems sukilimams.
Jie turėjo įtakos 1968 m., 1970 m., 1979 m. ir ypač 1980 m. bei 1981 m. sukilimams, kai komunistų valdžia turėjo sutikti su 10 mln. narių turinčios nepriklausomos profsąjungos „Solidarnocs” sukūrimu.