Ar leisti keleiviui vežtis viešuoju transportu šunį, priklauso nuo vairuotojo malonės.
Klaipėdoje nėra oficialios tvarkos, nusakančios, ar galima šunį vežti miesto autobusu, jei gyvūnas netelpa į dėžę, narvą ar kitokią tarą.
Jei gyvūnas užima sėdimą ar stovimą vietą, jam taip pat reikia pirkti bilietą. Gyvūnas tada laikomas bagažu. Jei gyvūnas laikomas ant rankų, arba tara, kurioje jis laikomas, nedidelė, mokėti nereikia.
Kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis vieną rankinį bagažą, jeigu bendra matmenų suma ne didesnė kaip 120 cm.
Vyriausioji veterinarijos gydytoja Ilona Urbutienė priminė, kad, vežant gyvūną viešuoju keleiviniu transportu, reikia paisyti Klaipėdos valdžios nustatytų gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių. Jose parašyta, kad gyvūnas turi būti sveikas, su kilmės, skiepų pažymėjimais, būti izoliuotas nuo aplinkos specialioje taroje. Jei šių punktų nesilaikoma, keleivis su augintiniu gali būti išlaipintas.
Viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas” direktorius Gintaras Neniškis priminė, kad miesto autobusai yra skirti žmonėms. Tačiau pripažino, jog pasitaiko situacijų, kai miestiečiui reikia keliauti su šunimi ar kitu gyvūnu.
Anot G.Neniškio, šuo ar kitas gyvūnas nepadarys žalos aplinkiniams, jei bus „įpakuotas”.
Tačiau, jo nuomone, žala aplinkai būtų daroma ne tik tada, jei gyvūnas išgąsdina ar apkandžioja aplinkinius, bet ir tada, jei gyvūnas teršia autobuse.
„Keleivinio transporto priemonėmis draudžiama vežti dvokiančias medžiagas ar daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės apmušalus arba keleivių drabužius”, – priminė direktorius. Jo teigimu, vairuotojas turi teisę išprašyti keleivį su šunimi – net ir tada, jei šis yra su antsnukiu ar laikomas už trumpo pavadėlio. Ką daryti, jei reikia vežti didelį šunį, kuris kartu su narvu netilptų pro autobuso duris, direktorius negalėjo atsakyti.
Veterinarijos gydytoja siūlė kviesti taksi, perspėjus, jog bus gabenamas šuo. Pasiūlyta turėti maišelį ar šluostę, prireikus pašalinti gyvūno ekskrementus. Klaipėdietė pasiskundė, kad neseniai autobuso vairuotojas atsisakė vežti vilkšunį, nors jis buvo su antsnukiu, o šeimininkė laikė gyvūną už pavadėlio.
Vairuotojas reikalavo, kad moteris išliptų, tačiau vėliau numojo ranka, įtikintas, kad šuo nepavojingas.
Pasak G.Neniškio, autobuso vairuotojas buvo neteisus, leidęs keleivei vežti šunį „ne taroje”.