Nuo šiol spektakliai bus rodomi ir „Meno” teatro kavinėje. Pradžią tam padarė praėjusį šeštadienį vykusi Tilės Vakarės pjesės „Naktis rojuje” premjera. Dabar panevėžiečiai į teatrą galės ateiti su draugų kompanija, sėdėdami prie staliuko ir mėgaudamiesi taure vyno, pažiūrėti spektaklį. Jam pasibaigus neskubėti į namus, o pasiklausyti geros muzikos. Spektaklį režisavo gerai žinomas J.Miltinio dramos teatro ir kino aktorius bei režisierius A.Keleris. Vaidino Saugirdas Stakelė, Andrius Povilauskas, Ovidijus Kazarinas, Evaldas Stokė, Jolanta Miciūnaitė, Elona Karoblytė, Violeta Džiugienė, Sandra Juzėnienė, Aliona Kurakina, Vaiva Venskevičiūtė, Giedrius Mažeika ir Viačeslavas Garbuzas. Spektaklio muzikos autorius ir atlikėjas – gitaros virtuozas Raimondas Januševičius. Scenografijos ir kostiumų dailininkas – Kęstutis Vaičiulis.
Po premjeros PB kalbino pjesės autorę panevėžietę rašytoją Tilę Vakarę.
– Per pastaruosius penkerius metus drauge su fotomenininkais esate išleidusi du ,,Panevėžio albumus”, romanus ,,Išnara” ir ,,Bimsas”, debiutuojate dramaturgijoje. Kaip tai atsitiko?
– Pirmąją parašytą pjesę „Raudona lapė skylėtame danguje” Lietuvos radijo teatre pernai pastatė kaunietis režisierius Vytautas Balsys. Patiko, kad nedidelės apimties kūrinyje vien dialogais ir lakoniškai aprašytais sceniniais vaizdais galima papasakoti įdomias istorijas. Nelabai išmanau šiuolaikinės dramos rašymo meną. Darau tai gana intuityviai, bet tai labai įdomu. Pagaliau gyvenu gilių teatrinių tradicijų mieste.
– Kodėl pjesę pasiūlėte „Meno” teatrui?
– „Naktį rojuje” parašiau specialiai nedideliam ir jaukiam „Meno” teatrui. Teatro kavinėje dažnai geriu kavą. Beje, visai neseniai toje kavinėje su artimaisiais ir bičiuliais švenčiau 50-ąjį gimtadienį. „Menas” – savotiška aktorių ir režisierių kalvė. Čia ieškoma, nebijoma rizikuoti. Tradiciniu ir žiūrovų laukiamu tampa kamerinių spektaklių festivalis. Džiaugiuosi, kad teatro vadovus sudomino ne itin garsios rašytojos kūrinys.
– Ką manote apie scenoje įgyvendintą kūrinį?
– Apie spektaklį daugiau kalbėti galėtų režisierius, aktoriai. Vertins, žinoma, žiūrovai. Spektaklis jau nėra mano kūrinys. Tekstu norėjau pasakyti viena, o teatralai jame galbūt įžiūrėjo visai ką kita ir apvilko savitu režisūros, vaidmenų interpretacijos, muzikos, scenografijos drabužiu. Kolektyvinis menas man dar nėra labai suprantamas. Laiminga jau vien todėl, kad mano papasakota istorija išeina į žmones.
– Ką rašote dabar?
– Labai noriu išleisti pjesių knygą. Gal drauge su kokia nors apysaka, kaip jau yra pasiūliusi ,,Vagos” leidykla, gal su eilėraščiais. Kultūros ministerijai buvau pateikusi projektą gauti stipendiją. Kadangi jos man neskyrė, knygos apie Juozą Miltinį nebegaliu rašyti. Gaila, žinoma. Manau, buvau verta to darbo, nes turiu tokiai knygai nemažai įdomios medžiagos, asmeniškai pažinojau ir bendravau su daugeliui kitų neprieinamu maestro. Spėjau susipažinti su jo gyvento meto savitumais ir jį supusiais žmonėmis.
– Londone gyvenanti duktė Indrė Jonušytė išleido antrąją knygą – romaną „Angelų žaidimai”. Ar pristatysite jį panevėžiečiams?
– Džiaugiuosi, kad naują Indrės knygą galėsime įsigyti ir Panevėžyje. Dabar daug diskutuojama, ką daryti, kad po pasaulį išsivažinėjęs Lietuvos jaunimas nepamirštų savo šaknų, kad sugrįžtų, tačiau realiai daroma ne kažin kas. Ilgainiui, ko gero, nutrūks ir tie menkučiai kultūriniai ryšiai, kuriuos su išeivijoje gyvenančiais vaikais dar bando regzti tėvai.