Daugkartiniai Lietuvos čempionai, pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkai Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė po intensyvių treniruočių sportinių šokių Meka vadinamame Blekpule (Anglija) praėjusį savaitgalį Sankt Peterburge (Rusija) laimėjo Tarptautinės sportinių šokių federacijos (IDSF) „Grand Slam” serijos 3-iojo etapo turnyrą.
Akistatos su lietuviais ir galbūt revanšo išvengė pirmuosiuose dviejuose etapuose Italijoje ir Japonijoje triumfavę pagrindiniai mūsiškių varžovai – planetos bei Senojo kontinento klasikinių šokių čempionatų nugalėtojai italai Domenikas Soalė ir Džoja Čerazoli.
Nusipelniusių trenerių, Kauno „Sūkurio” klubo vadovų Jūratės ir Česlovo Norvaišų auklėtiniai A.Bižokas ir E.Daniūtė prieš pasirodymą Sankt Peterburge pasidalijo su „Kauno diena” mintimis apie pastaruosius keletą metų trunkančią atkaklią konkurenciją su D.Soale ir D.Čerazoli bei artimiausius savo sportinės veiklos planus.
Varžovų sėkmę lemia ir globėjas
– Neseniai iškovojote trečiąjį Europos vicečempionų titulą. Kuo jis Jums reikšmingas?
– Mes buvome ir patenkinti, ir šiek tiek nusiminę. Patenkinti, kad vėl laimėjome sidabro medalius. Deja, nepavyko aplenkti mūsų nuolatinių konkurentų italų Domeniko Soalės ir Džojos Čerazoli bei tapti čempionais. (Arūnas ir Edita į „Kauno dienos” klausimus pasitardami atsakinėjo kartu – red.).
– Kaip manote, kokios priežastys Jums lėmė antrąją, o ne pirmąją vietą?
– Pasirodymas Ispanijoje buvo toks, kokio tikėjomės. Manome, kad šokome gerai, nors, kaip visuomet, kai ką galėjome atlikti geriau. Šiuo metu aplenkti italus labai sunku, nes jie jau kelis sezonus iš eilės išsiskiria ypatingu stabilumu.
– Nuo 2004-ųjų D.Soalė ir D.Čerazoli laimi beveik visas pagrindines varžybas, o Jūs dažniausiai liekate antri. Taip įvyko ir prieš dvejus metus pasaulio čempionate Vilniuje, kur, atrodo, Jums turėjo padėti bent namų sienos. Ar Jūsų pagrindiniai konkurentai yra tiek pranašesni, kad sugeba palenkti netgi Jūsų stiliui simpatizuojančius teisėjus?
– Į turnyrų finalus dažniausiai patenka apylygio meistriškumo poros. Buvo konkursų, kuriuose mums pritrūko vos kelių balų ir būtume nugalėję italus. Prieš penkerius metus Europos čempionate Suomijoje mes buvome aplenkę D.Soalę ir D.Čerazoli – jie liko penkti, mes – ketvirti. Reikia pripažinti, kad šis duetas per praėjusį laikotarpį labai patobulėjo, tačiau nėra neįveikiamas.
– Ar galėtumėte tvirtinti, kad italams užimti pirmąsias vietas pavyksta tik po atkaklios, išties konkurencingos, o ne užkulisinės kovos su Jumis?
– Pagrindinė kova vyksta šokių aikštelėje, tačiau, be abejo, yra ir povandeninių srovių. D.Soalė ir D.Čerazoli turi įtakingą globėją – savo trenerį Džordaną Vanonę, beje, kelis kartus teisėjavusį Kaune, „Gintarinės poros” konkursuose. Abejojame, ar be jo pagalbos Domenikas ir Džoja būtų pasiekę tokių įspūdingų aukštumų.
Tikslą pasiekia atkakliausieji
– Teigiama, kad spręsti, kas iš tiesų yra geriausi šiuolaikinių sportinių šokių, kaip, beje, ir dailiojo čiuožimo meistrai ar lyderiai, trukdo subjektyvi vertinimo sistema?
– Manome, kad talentingiausi šokėjai vis tiek – anksčiau ar vėliau – laimi. Būna, kad vertintojai jų ilgokai nepastebi, tačiau ateina metas, kai tos poros, jei jos nepristinga atkaklumo, kantrybės ir ryžto, blyksteli ir visus nustebina.
– Būti vis antriems tikriausiai apmaudžiau, nei likti tretiems. Kas Jus įkvepia toliau atkakliai dirbti?
– Meilė šokiams. Be jos mūsų karjera tikriausiai nebūtų susiklosčiusi taip sėkmingai.
– Kalbama, kad D.Soalė ir D.Čerazoli ketina tapti profesionalais ir nedalyvauti mėgėjų varžybose. Tokiu atveju Jūs taptumėte pagrindiniais pretendentais į pasaulio bei Europos čempionų titulus. Ar tokia aplinkybė neužgauna Jūsų ambicijų? Juk tikroji pergalė būtų nuvainikavus „veikiančius”, o ne be kovos pasitraukusius čempionus.
– Taip, norėtume nugalėti italus susitikę su jais akis į akį varžybose. Vis dėlto tapti pasaulio čempionais – ypatingas laimėjimas. Šios viršūnės siekia daug porų. Todėl bet kuriuo atveju būtume laimingi, jei mums pavyktų iškovoti šį titulą.
– Pasaulio klasikinių šokių čempionatas bus surengtas Danijoje rudenį, lapkričio mėnesį. Kurios iki jo vyksiančios varžybos Jums bus svarbiausios?
– Gegužės pabaigoje dalyvausime prestižiniame Blekpulo festivalyje, kuriame pernai jame užėmėme antrąją vietą.
Blekpulo festivalis – išskirtinis renginys
– Kai kurie šokėjai Blekpulo festivalyje užimtas prizines vietas vertina labiau nei pasaulio ar Europos čempionatų medalius. O Jūs?
– Šis festivalis yra prestižiškiausias iš visų atvirų nacionalinių pirmenybių. Mums jis svarbus lygiai taip pat, kaip ir planetos ar Senojo kontinento čempionatai. Treniruotės ir šokių varžybos Blekpule – išskirtinis metų įvykis, nes į šį konkursą atvyksta žinomiausi treneriai, šokėjai. Niekur kitur nesusirenka tiek sportinių šokių autoritetų, kaip kasmet į Blekpulą.
– Nuo Jūsų debiuto 1998 metais Europos čempionate Taline praėjo beveik aštuoneri metai. Kaip per praėjusį laikotarpį pasikeitė sportiniai šokiai?
– Vertybės išliko tos pačios – judesys, jo grožis, kaip jis susiejamas su muzika ir kaip perteikiamas šokio charakteris. Keičiasi niuansai, nes šokėjai stengiasi parengti savitas programas. Todėl daug šokių elementų improvizuojama, tobulinama, kartais net atsisakoma tradicinių kanonų.
– Kurį savo sportinės karjeros sezoną pavadintumėte sėkmingiausiu?
– Sunku išskirti vieną, dauguma jų buvo geri. Silpniau pasirodėme 2005-aisiais, kai pasaulio čempionate iškovojome bronzą. Tiesa, tais metais laimėjome Vokietijoje įvykusias pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynes, tačiau jose nedalyvavo D.Soalė ir D.Čerazoli.
Pora Lietuvos nepaliks
– Jūs jau rengiate pamokas šokių mėgėjams ne vien Lietuvoje, bet ir svetur. Kokį įspūdį paliko darbas su užsieniečiais?
– Dirbome Kanadoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Kinijoje, Japonijoje. Šokiai ypač populiarūs Azijos šalyse. Mokydami šokti geriau pažįstame tų kraštų žmones, tradicijas, gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kinai ir japonai – kaimynai, tačiau šokių pamokose jie elgiasi skirtingai: kinai smalsesni, aktyvesni, japonai – santūrūs, atsargūs.
– Aplankėte daug pasaulio šalių. Ar bent vienoje iš jų norėtumėte įsikurti visam gyvenimui?
– Nesvarbu, kur išvyktume darbo ar sporto reikalais, visuomet skubame grįžti į Lietuvą. Tėvynės niekada nepaliksime.
– Kur, baigdami sportinę karjerą, norėtumėte sušokti paskutinį, labiausiai mėgstamą šokį?
– Ten, kur pradėjome savo karjerą – Lietuvoje. Būtų nuostabu, kad tai įvyktų dideliame ir gražiame konkurse, tokiame, kaip Kaune rengiama „Gintarinė pora”. Tikimės, kad taip ir bus.