Pernai trečdaliu sumažėjo tiesioginių užsienio investicijų, o jas skaičiuojant vienam gyventojui ES užimame paskutinę vietą
Mūsų politikai tautą vis maitino pažadais apie krašto ekonomikos greitą suklestėjimą, apie geresnį žmonių gyvenimą, kurio taip ir nesulaukiam. Visokio plauko propagandistai tvirtino, kad viena pagrindinių valstybės ekonominės nesėkmės priežasčių – mažai sulaukiam turtingų užsienio investuotojų, kurie dirvonuojančiuose laukuose pristatytų fabrikų, o mes gautume pelningo darbo ir, kaip toje pasakoje, ilgai ir laimingai gyventume. Dėl to reikia tik įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, o dabar – įsivesti eurą. Tačiau investuotojų antplūdžio nesimato. Jie netgi mus aplenkia, fabrikus stato visai kitur.
Plynų investicijų plynės
Specialistai tvirtina, kad efektyviausia vadinamoji plyno lauko investicija, kai nuo nulinio ciklo pastatomi fabrikai, sandėliai, kontoros, nutiesiamos komunikacijos ir kiti verslui būtini objektai. Tokie planai prieš gerą penkmetį buvo ir Kaune. O tiksliau, norai sukurti Kauno laisvąją ekonominę zoną (LEZ), kurioje, verslui sudarius šiltnamio sąlygas, išsirikiuos investuotojų eilės. Netrukus įkurta LEZ direkcija, kuri metų metais rašė, viliojo, bet taip lauktų naujųjų gamybos korpusų niekas nepamatė. Viena po kitos užsienio kompanijos kūrė ketinimų protokolus, bet netrukus, kartais net labai triukšmingai, visko atsisakydavo. Tiesa, prieš porą metų, važiuojant Jonavos link, atsirado kelio rodyklė: „Kauno LEZ”. Matėsi nauja kelio atkarpa, kuri tuojau pat baigėsi kiečiais apaugusiuose laukuose. Kasdien pro šalį važiuojantys vairuotojai pradžioje nesuprato naujojo kelio ženklo reikšmės, o vėliau net anekdotus šia tema pradėjo kurti. Tik labai neseniai „kelio į niekur” gale pasimatė ekskavatoriai.
Apie šį LEZ ir jo neatsiradimo priežastis jau daug prirašyta. Prieš keletą metų net buvo surengta speciali ekskursija į Lenkiją. Netoli Suvalkų buvo galima praktiškai įsitikinti, kaip tuščioje vietoje per labai trumpą laiką galima išvystyti gamybą. Tvyrojo skrudintų kavos pupelių kvapas, nes Suvalkų gyventojai dirbo ir kavos fasavimo cechuose.
Suvalkietis suvalkiečiui nelygu
Gal Lenkijos suvalkiečių sėkmės paskatinti, plyno lauko investicijas panūdo įveisti ir Lietuvos suvalkiečiai? Šiaurės rytiniame Marijampolės pakraštyje pramonės vystymui už ES lėšas turėjo būti parengtas beveik 90 ha plotas. Marijampolės meras Vidmantas Brazys visai neseniai spaudoje tvirtino, kad iš ES fondų ir Vyriausybės gauta apie 18 milijonų litų, už kuriuos potencialiems investuotojams numatyta įrengti infrastruktūrą – nutiesti gatves, elektros, ryšio linijas ir pan. Ekonomistai jau senokai suskaičiavo, kad investicijos atsipirktų jau per trejus metus. Iki šio projekto įgyvendinimo pradžios likę tik 10 mėnesių, bet tuščiuose laukuose vis dar spengia tyla.
Kaip ir Kaune, taip ir Suvalkijoje projekto įgyvendinimą sustabdė iš savininkų neišperkami žemės sklypai. Šį darbą savo lėšomis buvo pasišovusi atlikti Marijampolės savivaldybė, bet pasirodė, kad numatytų lėšų neužteks, nes žemės savininkai dešimtis kartų iškėlė žemės kainą. „Be 50 tūkstančių litų už hektarą savininkai nė į kalbas nesileidžia”, – sakė meras. Be to, šioje vietoje prasidėjo žemės perpirkinėjimas, o naujieji savininkai (juk dėl to ir pirko) gali „užgiedoti” dar didesnes kainas. Marijampoliečiai jau galvoja laimės ieškoti kitoje vietoje, tačiau laisvos valstybinės žemės apie apskrities centrą jau nėra. Kas garantuos, kad dar kartą nebus užlipta ant to paties grėblio?
Veržiasi tie, kurių nenorim
Prisimenam, kaip Lietuvos politikai užsienio investicijų procentą norėjo gerokai patempti liūdnai pagarsėjusiu sandoriu su „Williams”, kuriai vėliau padovanojom „Mažeikių naftą”. Ne tik padovanojom, bet įžūliems „investuotojams” dar ir primokėjom. Net dabartinei Vyriausybei iki šiol nepavyksta išsinarplioti iš vergiškos sutarties su amerikiečiais pančių.
Ne kartą rašėme ir apie Danijos verslininkų investicijas Lietuvos kaime. Danai, norėdami atsikratyti savo valstybėje kiaulininkystės kompleksų smarvės, suplanavo juos statyti pačiose gražiausiose Lietuvos vietose. Tesigroži daniški bekonai mūsų gamtos draustinių grožybėmis! Įdomu tai, kad danus, kaip ir amerikiečius, konsultavo tas pats aukščiausioje valdžioje buvęs lietuvis, todėl gerai žinantis, kaip apeiti netobulus mūsų valstybės įstatymus. Visai neseniai Kelmės rajono ūkininkai pagaliau laimėjo teismo procesą prieš danų verslininkus, norėjusius be ceremonijų pasisavinti lietuvišką žemę.
Nugriaudėjo skandalas dėl investuotojų, kurie prie pat Klaipėdos, visai netoli gyvenamųjų namų, buvo sumanę statyti gamtą teršiančią chemijos gamyklą. Lyg neturėtume savų cheminių teršėjų, kurie Vidurio Lietuvoje vėl sparčiai plečia pavojingą gamybą.
Keletą metų virė ginčai, kur Lietuvoje statyti milžinišką, net tris milijardus litų kainuosiantį celiuliozės fabriką, kuris taip pat būtų ženkliai patempęs užsienio (šįsyk iš Rusijos) investicijų procentą. Vyriausybė šią statybą net buvo pavadinusi prioritetine. Atrodo, kad sveikas protas nugalėjo ir šio, miškus šluojančio giganto, mūsų žemėje greitai nepamatysime.
Kol kas laimi biurokratai
Statistikai suskaičiavo, kad pernai į mūsų šalį užsieniečiai investavo daugiau kaip 1,4 milijardo litų. Iš pirmojo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai – įspūdinga suma, bet jeigu pridėsime, kad tai – 31 procentu mažiau, nei buvo 2004 metais, tai tokie skaičiai didesnio optimizmo nekels. Ir visai liūdna darosi, kai sužinai, kad Lietuva, tarp mažiau išsivysčiusių ES valstybių, šioje srityje tvirtai užima paskutinę vietą. Užsienio investuotojai gamybą plečia kaimyninėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.
Gal mūsų valdininkai įsižeidė dėl taip apleistų pozicijų, dėl pažadų gyventi geriau (tiesa, nepasakė – kam)? Nė velnio. Šiemet investicijoms pritraukti bus panaudota tik 0,1 proc. visų biudžeto išlaidų, o tai sudarys apie 16 milijonų litų. Specialistų nuomone, tai – lašas poreikių jūroje.
Praėjusiais metais Vyriausybė turėjo parengti Investicijų skatinimo programą, tačiau jos iki šiol dar nėra. Ūkio ministerijos sekretorė Lina Domarkienė viešai patvirtino, kad šis planas keletą mėnesių vėluoja todėl, kad norima parengti kokybišką projektą, kad telkiami ekspertai, kurie atsakytų į skaudų klausimą: kodėl Lietuva šioje srityje taip atsilieka? Kas galėtų tam prieštarauti? Tačiau prieštaraujančiųjų atsirado. Toje pačioje radijo laidoje Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Vytas Navickas sakė, kad dar pernai, lapkričio mėnesį jis kreipėsi į Vyriausybę, kad pagaliau būtų parengtas užsienio investicijų skatinimo projektas, nes tai yra svarbi Vyriausybės veiklos programa, turinti įtakos Lietuvos ekonomikai ir socialinei raidai, nes žadėtos investicijos jau nukeliauja į kitas valstybes. Seimo komiteto pirmininkas net pareiškė, kad „Ūkio ministerija stengiasi išvengti šio darbo ir atsakomybės”.
Tikros ir tariamos nesėkmių priežastys
Pagal Pasaulio banko duomenis, mūsų šalis yra pirmajame dešimtuke valstybių, kurios supaprastino ėjimo į rinką barjerus ir dvidešimtuke – valstybių, sudariusių neblogas verslo sąlygas. Tačiau investicijų rodikliai, lyginant su kitais, apgailėtini. Kur slypi priežastys?
Investuotojų forumo vykdančioji direktorė Rūta Skėrienė įsitikinusi, kad reikia ne tik kviestis užsieniečius, bet praktiškai sudaryti geresnes investavimo sąlygas. Tam trukdo lyg ir netikėtai iškilusi problema – kvalifikuotų darbuotojų stygius. Pas mus, Lietuvoje, kuri visada didžiuodavosi intelektualiniu potencialu. Matyt, besididžiuodami išvijom tautiečius uždarbiauti į užsienį. Dabar jau bus kur kas sunkiau juos, gerai uždirbančius, namo susigrąžinti. R.Skėrienė mano, kad trukdo mokesčių sistema, kuri galėtų nuo tam tikros sumos neskaičiuoti „Sodros” mokesčių, nes tai sulaikytų (pritrauktų?) labai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, būtų galima surasti didelę pridėtinę vertę sukuriančias darbo vietas. Taip pat darbovietėse sudaryti draugiškesnes veiklos sąlygas, labiau propaguoti verslo lengvatas.
Laisvosios rinkos instituto prezidentas Ugnius Trumpa pripažįsta, kad Lietuva, pagal užsienio investicijų kiekį, skaičiuojant kiekvienam šalies gyventojui, ES atsidūrusi paskutinėje vietoje. Valstybės ekonomika dabar labiausiai auga dėl vietinių investicijų. Šis specialistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad įsitvirtinti užsieniečiams trukdo įstatymais tiksliai nesureguliuoti žemės reikalai. Pavyzdžiui, sunku pakeisti jos paskirtį, sunku susitarti su savininkais, investuotojams neteikia pasitikėjimo amžinai įstrigęs žemės grąžinimas. Užsieniečiui labai svarbu tiksliai žinoti, per kiek laiko būtų galima įgyvendinti projektą – nuo atėjimo iki gamybos pradžios. Šiuo klausimu Lietuvoje dar gana daug biurokratinių trukdžių.