Prieštaringai vertinamas, tačiau nekantriausiai laukiamas metų filmas „Da Vinčio kodas” pagal Deno Brauno to paties pavadinimo romaną trečiadienį Kanų kino festivalyje kino kritikų nesužavėjo.
Dar daugiau – filmo premjeros dieną krikščionių grupės iš Pietų Korėjos, Tailando, Graikijos ir Indijos „Da Vinčio kodui” paskelbė boikotą, bado streiką ir kitaip mėgino sukliudyti arba nutraukti filmo peržiūras. Na, o Indija nusprendė apskritai kol kas jo nerodyti kino teatruose, mat to reikalavo ne tik krikščionių, bet ir musulmonų dvasininkai.
Kitose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, juosta buvo pradėta demonstruoti vidurnaktį iš penktadienio į šeštadienį.
Premjera
Žinia, pasirodžius „Da Vinčio kodui”, kai kurie knygos teiginiai, pavyzdžiui, esą Jėzus Kristus vedė Mariją Magdaleną ir su ja susilaukė vaiko, visame pasaulyje krikščionių buvo sutikti su įtūžiu.
D. Braunui teko ne tik sulaukti Bažnyčios hierarchų svaidomų žaibų, bet dar ir bylinėtis su dviem mokslininkais – esą jis nuplagijavęs jų kur kas anksčiau pateiktas religines hipotezes.
O ir romano ekranizacija buvo apgaubta paslapties šydu iki filmo premjeros Kanuose, Paryžiuje, Niujorke ir Los Andžele. Pats rašytojas D. Braunas akivaizdžiai vengė visuomenės dėmesio.
Praėjusį trečiadienį Kanuose įvyko filmo premjera, o tikrasis konkursas, kuriame dėl „Auksinės palmės šakelės” iki gegužės 28 d. varžysis 20 juostų, prasidėjo ketvirtadienį.
Visa nekantriausiai lauktos juostos kūrėjų grupė į Kanus iš Londono atvyko 500 tūkst. JAV dolerių kainavusiu „Da Vinčio kodo” eurotraukiniu, ant kurio šonų buvo pavaizduota garsioji „Mona Liza”.
Kaip teigiama užsienio spaudoje, išankstinė 125 mln. JAV dolerių kainavusio Rono Hovardo „Da Vinčio kodo” peržiūra sukėlė neigiamų atsiliepimų pliūpsnį.
Kritikams po filmo žengiant iš kino salės, buvo galima išgirsti nemažai pastabų: „Per ilgas. Ir dar nuobodus. Jei norite pamatyti filmą apie Šventąjį Gralį, žiūrėkite „Indianą Džounsą”. Ekrane atrodo dar juokingiau nei knygoje. Tiesiog siaubinga. Jei aš būčiau T. Henksas, vaikščiočiau iš gėdos nuleidęs galvą. Tomas ir Odri tiesiog nedera. Ji negali vaidinti angliškai. Manau, filmas toks pat blogas, kaip ir knyga. Henksas atrodo kaip zombis”, – dalijosi įspūdžiais kino kritikai. Pasak jų, filmą sunku suprasti neskaičius knygos.
Ar tai tiesa, ar ne, Lietuvos žiūrovai galėjo įsitikinti penktadienį. Beje, „Cinamon” kino teatre Kaune jau praėjusios savaitės viduryje buvo parduoti visi bilietai į dviejose salėse ketintą demonstruoti „Da Vinčio kodą”, tad buvo nuspręsta žiūrovams atverti ir trečiąją.
Klaipėdos filiale į pagrindinę salę trečiadienį bilietai taip pat buvo beveik išparduoti. Kino teatro atstovai žadėjo esant poreikiui susidomėjusiuosius kviesti į dar vieną kino patalpą.
Genezė
Nuo 2003 metų buvo parduota 50 mln. knygos „Da Vinčio kodas” kopijų. Tokia sėkmė paskatino ir kino kūrėjus imtis romano ekranizacijos. „Tai beprotiškas ir žavintis aukščiausios klasės trileris”, – sakė prodiuseris Džonas Kolis ir kaipmat įsigijo teises ekranizuoti „Da Vinčio kodą”.
Prie jo entuziastingai prisidėjo režisierius R. Hovardas. Visa filmavimo grupė pripažino, jog buvo labai sunku nuspręsti, kaip geriausiai šią istoriją pritaikyti didžiajam ekranui. Pats D. Braunas suteikė nemažai pagalbos interpretuojant kai kuriuos dalykus.
Kai scenarijus buvo baigtas, filmo kūrėjų laukė dar viena sunki užduotis – surasti aktorius, kurie geriausiai atskleistų romano veikėjų charakterius. „Tomas Henksas absoliučiai tiko Roberto, smalsaus ir turinčio puikų humoro jausmą simbologo, vaidmeniui. Juolab pats aktorius buvo itin susidomėjęs šiuo projektu, – pasakojo R. Hovardas. – O Sofi vaidmuo man buvo ypač svarbus, mat istorijos centras yra šventosios moters idėja. Policininkės kriptologės emocinė kelionė knygoje yra labai jaudinanti – merginos ieškojimai, bandymai suvokti, kas ji tokia, atskleidžia kur kas daugiau, nei ji įsivaizdavo.”
Atrankoje dalyvavo keletas prancūzų aktorių, o geriausios skrido į Los Andželą pabandyti repetuoti kartu su T. Henksu. Odri Totu buvo vienintelė anksčiau vaidinusi filmuose anglų kalba ir, beje, mažiausiai pasirengusi repeticijoms. Vis dėlto ji kaipmat sužavėjo filmo kūrėjus. „Odri turi unikalią savybę suteikti projektui mistinių elementų. Ji yra ir paslaptinga, ir drauge suprantama”, – prisiminė režisierius.
Filmavimas
Dvi valandas trunkantis trileris filmuotas ir autentiškose Europos vietose, ir studijoje.
Pradėjus darbą Paryžiaus Luvro muziejuje baimintasi pakenkti itin vertingiems eksponatams, tad kai kurie triukai buvo atliekami studijoje.
Dailininkas Džeimsas Gemilis nutapė per 150 paveikslų, imituojančių besipuikuojančius Luvre darbus, sukurta netgi speciali grindų danga ir užuolaidos, tiksliai atkartojančios originalą muziejuje. Nemažai ir kitų scenų buvo atliktos studijoje – čia atkurtas ir Švento Sulpicijaus bažnyčios interjeras.
Vis dėlto filmavimo grupė turėjo ir pakeliauti. Iš Paryžiaus į Jungtinę Karalystę, o iš jos į Maltą, sustojant prie įžymiausių Europos istorinių paminklų.
Realiai filmuotos gaudynės Paryžiaus gatvėmis, viešnagė pas serą Tibingą Šato de Vilo, netoli Versalio rūmų, be to, ir kai kurios scenos Luvro didžiojoje galerijoje. „Jautėmės be galo privilegijuoti, galėdami dirbti muziejuje pasibaigus jo darbo valandoms”, – sakė T. Henksas, o O. Totu jam antrino tikindama, jog tokia patirtis labai įkvėpė ir padėjo geriau įsijausti į vaidmenį.
Nemažai scenų nufilmuota realiai knygoje minimose Londono bažnyčiose. Ronas prisimena, kad filmuojant gatvėje, kur plūsta didžiulis automobilių ir žmonių srautas, buvo net paprašyta, kad minia bendradarbiautų: nefotografuotų, nesikabinėtų prie aktorių ir elgtųsi natūraliai – ir tai pavyko. „Maniau, kad tai bus katastrofa, tačiau žmonės dirbo kartu su mumis, po kiekvieno dublio plodami aktoriams. Geros britų manieros tą dieną mums be galo pravertė”, – džiaugėsi R. Hovardas.
Paskutinė stotelė – Malta, kur buvo filmuojami kai kurie atsiminimai, scenos Šventojoje žemėje ir Ispanijoje.