Lietuvių katalikų mokslo akademijos salėje buvo pristatyta leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai” knyga „Da Vinčio apgaulė: 100 klausimų apie knygos „Da Vinčio kodas” faktus ir prasimanymus”
Tai gyva, paprasta kalba užrašytas teologijos profesoriaus Edwardo Sri ir internetinio dienraščio „Catholic Exchange” redaktoriaus Marko Shea pokalbis apie didžiulio susidomėjimo, komercinės sėkmės ir prieštaringų vertinimų sulaukusį amerikiečių rašytojo Dano Browno romaną. Šioje studijoje aptariami klausimai, susiję su Da Vinčio kūryba, Jėzumi Kristumi, Marijos Magdalietės vaidmeniu krikščionybės istorijoje, kvestionuojamas autoriaus interpretacijų ir teiginių tikrumas.
Tad ir susitikimo su būsimais leidinio skaitytojais epicentre atsidūrė ne naujasis leidinys „Da Vinčio apgaulė”, bet romanas ir jo ekranizacija, šiuo metu rodoma Lietuvos ir pasaulio kino teatruose.
Romano sukeltas ažiotažas
Visi kalbėjusieji pabrėžė keletą pagrindinių problemų, kurias atskleidė romano pasirodymas ir kilęs (sukeltas?) ažiotažas visuomenėje. Pirmiausia tai atviras melo sakymas tiesiai žmonėms į akis. Melo, kuris sunkiai demaskuojamas neturint specialaus išsilavinimo. Melo, kurį autorius mėgina įteisinti ne argumentais, o nuolatiniu ir kryptingu žodžių „tai tiesa” kartojimu. Nors knygoje apstu faktinių meno, istorijos, religijos ir kultūros klaidų, jos paantraštėje rašytojas drįsta teigti, kad „pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs”. Tai itin retas atvejis grožinėje literatūroje.
Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad menko meniškumo kūrinys dėl pinigo tampa itin paveikus ir pritraukia galybę adoruotojų. Kitaip tariant, gausiai tiražuojamas niekalas tampa kultiniu objektu. Drąsiai metami milijonai romano ekranizacijai, jos platinimui gerai suvokiant jautriausias visuomenės vietas ir žinant, kad tai atsipirks su kaupu.
Nerimą kelia neapykanta Bažnyčiai
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius sakė, kad vyresnioji karta gyveno melo epochoje, tačiau melas buvo labiau užmaskuotas, jo veidas slepiamas. Pastarąjį dešimtmetį laisvajame pasaulyje, pasak jo, meluojama atvirai. Browno romane jam labiausiai nerimą kelia didelė neapykanta Bažnyčiai, Kristui, istorinių faktų nepaisymas. „Norėta sujaukti širdis ir protus”, – įsitikinęs arkivyskupas. Šioje amerikiečio knygos ir kino filmo istorijoje Tamkevičius įžvelgė ir kitą skaudžią tendenciją – begalinį ir besaikį norą pasipelnyti, „pinigą iškelti aukščiau visko”.
Kas atsitiko žmonių orumui
Naujųjų religijų centro valdybos narys pranciškonas kun. Arūnas Peškaitis knygą pavadino nuobodžiu, charakterių neturinčiu veikalu, parašytu skurdžia kalba. Kas nors paprieštaraus Arūnui, kad kaltas vertimas, tačiau net anglakalbiai skaitytojai, gyvenantys Lietuvoje, pripažįsta veikalo kalbą esant itin prastą. Romane, postuluojančiame realumą ir tikslumą, trūksta ne tik faktinės, bet ir meninės tiesos.
Galbūt vienintelis teigiamas romano bruožas, pasak pranciškono – siužetas. Tačiau ir jis neprilygsta italo Umberto Eco, ruso Boriso Akunino ar klasikiniams detektyvams. O svarbiausia, pastarieji autoriai, priešingai nei amerikietis, suvokia kuriantys fikciją. Jų pasakojimuose išlieka sveikos autoironijos dozė.
„Kas atsitiko žmonių orumui, kad tokios sėkmės sulaukia prastai sukurptas kūrinys?” – retoriškai klausė pranciškonų kunigas. Pasak jo, tai juodųjų technologijų veikla, kurios apraiškas matome ir politinio Lietuvos teatro scenoje. „Juodoji technologija parodo visą galią, kai siekiama vieno tikslo – greito ir trumpalaikio efekto”.
Iššūkiai skatina ieškoti tiesos
Kad efekto tikrai esama, įrodė LR prezidento konsultantas Juozas Ruzgys – pateikė Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje atliktos apklausos duomenis. Pavyzdžiui, 60 proc. knygos skaitytojų teigė tikintys, kad Jėzus ir Marija Magdalietė susilaukė palikuonių. Tarp neskaičiusiųjų tokių buvo dešimčia procentų mažiau. 48 proc. skaičiusiųjų romaną mano Jėzų buvus paprastą žmogų.
Arkivyskupas Tamkevičius savo pasisakymą baigė optimistine gaida, esą nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jo nuomone, panašūs iššūkiai sutelkia krikščionišką bendruomenę konstruktyviai kalbėtis, ieškoti tiesos. „Reikia tik mylėti tiesą, ir surasim atsakymus”, – sakė jis.
Regis, Browno romanas išprovokavo diskusiją apie fundamentalias krikščionybės tiesas ir būtinybę paprasta, visiems žmonėms suprantama kalba jas dar kartą paaiškinti. Ne draudimai, boikotai, bet ori katechezė, evangelizacija turėtų duoti naudos. „Žmogaus protas pašauktas ieškoti tiesos”. Jei šie Arūno Peškaičio žodžiai teisingi, romano skaitytojai perskaitys ir naująjį leidinį – „Da Vinčio apgaulė”.