Praėjusį kartą kalbėjome apie tai, kad žmonės mintyje turi tam tikrą sąskaitų planą, kuriame savo piniginius išteklius suskirsto į turtą, lėšas, skirtas vartojimo išlaidoms ir pan. Lėšas, skirtas vartojimui, paprastai išleidžiame nesusimąstydami, o tuos pinigus, kuriuos mintyse paverčiame turtu, lengviau išsaugome ir sutaupome. Šią ypatybę galima panaudoti naudingai – dalį gaunamų pajamų iš karto paversti turtu, pavyzdžiui, padėti indėlį banke ir taip apsaugoti nuo per greito suvartojimo.
Tačiau neretai žmonės klaidingai skirsto savo turimas lėšas. Klasikinė klaida, ypač būdinga Rytų Europos šalių gyventojams – turto neskirstyti į trumpalaikį ir ilgalaikį. Pagrindinis santaupų kaupimo tikslas – pinigai juodai dienai. Šie pinigai paprastai laikomi namie arba bankų indėlių sąskaitose. Tačiau ar būtina ten laikyti visus pinigus? Juk palūkanos iš indėlių bankuose yra labai nedidelės ir net ne visada kompensuoja infliaciją.
Indėlis – tik laikinoms bėdoms
Kiek pinigų reikia juodai dienai? Tiek, kad laikinai sumažėjus pajamoms ar padidėjus išlaidoms būtų galima išgyventi. Paprastai tai trijų-šešių mėnesių pajamų dydžio suma. Indėlio sąskaitoje laikomi pinigai turėtų gelbėti ištikus laikiniems sunkumams. Didelių nelaimių atveju jau reikėtų kliautis draudimu: turto, gyvybės, traumų ar kritinių ligų. Tokiais atvejais reikalingas sumas jau sunku būtų sutaupyti.
Indėlio sąskaita – ne vieta ilgalaikiam turtui. Pinigai, kurių neketiname išleisti per artimiausius 12-24 mėnesius, turėtų būti priskiriami ilgalaikiam turtui. Ilgalaikis turtas jau turėtų būti investicijos – kad ir į vertybinių popierių rinkas ar nekilnojamąjį turtą. Šioms investicijoms būdinga rizika, tačiau kuo laikas ilgesnis, tuo rizika mažesnė. Indėlio sąskaitoje laikomų pinigų suma nesumažės, tačiau per ilgą laiką infliacijos įtaka gali būti pražūtinga.
Kada investuoti
Dažnai užduodamas klausimas: kada jau galiu pradėti investuoti? Tada, kai esi tikras, kad investuojamų lėšų neprireiks bent jau dvejus trejus metus. Tai yra, kai turime artimiausių metų didesnių išlaidų planus (sutaupyti ar pasiskolinti), pinigų trumpalaikiams nenumatytiems įvykiams ir draudimą didelių nuostolių ar išlaidų atveju. Taigi norint efektyviai paskirstyti savo turtą teks planuoti ir pajamas, ir išlaidas. Būdinga klaida – turėti santaupų banko sąskaitoje ir vartojimo kreditą ar išperkamosios nuomos sutartį. Palūkanos už banko indėlius yra kelis kartus mažesnės nei vartojimo kreditų ar lizingo palūkanos. Žmonės bijo liesti neliečiamąsias atsargas. Bet juk išaušus tai nelemtai juodai dienai ir vartojimo kredito, ir išperkamosios nuomos įmokas teks mokėti… iš tų pačių atsargų. Tik – su keliolika procentų siekiančiomis palūkanomis.
Tačiau būsto paskolų situacija – kitokia. Turėti vienu metu ir būsto paskolą, ir santaupų – visai racionalu, mat būsto paskolų palūkanos yra mažesnės, nei, tarkime, galima uždirbti investuojant. Kita vertus, reikėtų pagalvoti, ar anksčiau grąžinus būsto paskolą ir jos dalį neteks skolintis už jau didesnes – vartojimo kredito ar išperkamosios nuomos palūkanas.