Gyvieji musgaudžiai

Kaunietės Jurgitos Dabrilaitės namuose gausu neįprastų augalų, tarp kurių yra ir vabzdžiaėdžių. Šie augalai aktyviai auga pavasario-vasaros mėnesiais, o atėjus rudeniui užmiega ir ilsisi per visą žiemą nesimaitindami. Šie keistuoliai – tikri mūsų talkininkai vasarą, kai į kambarius veržiasi įkyrios musės, kiti vabzdžiai.

Žalieji keistuoliai su spąstais

Šie keistuoliai auga visame pasaulyje. Vabzdžiais besimaitinantys augalai panašūs į tuos, kurių yra mūsų aplinkoje. Jiems reikia oro, vandens, šviesos ir tam tikrų maisto medžiagų, ypač azoto. Dauguma augalų pastarąją maisto medžiagą pasisavina iš dirvos, kurioje jie auga, tačiau vabzdžiaėdžiai augalai šia privilegija pasinaudoti negali. Natūraliose augimvietėse – šiltose, pelkėtose vietovėse trūksta minėtojo mineralo. Tam, kad išliktų, šie augalai išmoko naudotis arčiausiai jų esančiais šio mineralo šaltiniais.

Prisitaikydami prie augimo sąlygų, vabzdžiaėdžiai augalai „apsiginklavo” spąstais, kuriais ir prisivilioja, ir sučiumpa vabzdį. Būtent tokiu būdu šie augalai pasisavina gyvybiškai reikalingą mineralą. Dauguma šių augalų atstovų prisivilioja aukas, skleisdami patrauklų kvapą bei gamindami klampų skystį. Pasidavę pagundai, vabzdžiai patenka į augalo spąstus. Kai kurie augalai turi judrias spąstų dalis, kurios, veikiamos mechaninio dirgiklio, staigiai susiskleidžia (jautrusis musėkautas, lot.Dionaea muscipula).

Karaliauja jautrusis musėkautas

Pasigavęs auką, augalas ją „suvirškina”, gamindamas virškinamąsias sultis. Panašiu principu veikia žmogaus ar gyvūno skrandis.

Vabzdžiaėdžių augalų karaliumi laikomas jautrusis musėkautas. Auką jis sugauna staiga – per pusę sekundės. Mat šio augalo galvutės viduje yra jautrių plaukelių, kurie ir „praneša”, kad vabzdys jau čia. Užsidarius augalo spąstams, vabzdys papuola į „kalėjimą”, iš kurio pabėgti dažniausiai nepavyksta.

Natūraliai šis augalas tarpsta pietrytiniame JAV regione drauge su „bendraminčiais”: Sarracenia, Pinguicula (liet. tuklė) ir Drosera (saulašare).

Žiemai šie augalai užmiega, netgi nudžiovindami savo „spąstus”, kad neeikvotų taip sunkiai aktyvaus augimo mėnesiais sukauptas maisto atsargas.

Priežiūros ypatumai

Vabzdžiaėdžiams netinka gėlėms įprasta žemė. Ji turi būti rūgšti su nedaug tirpių mineralų (augalas nesugebės jų pasisavinti per šaknis). Tinkamą substratą sudaro samaninės durpės, smėlis, kartais – perlitas. Pavasario-vasaros mėnesiais šiems vabzdžiaėdžiams kambariniams augalams reikalingas specifinis apšvietimas – rytinė ar vakarinė palangės. Nereikia ypatingai saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, jei sugebama išlaikyti aukštą aplinkos drėgmę. Augalas gaus pakankamai drėgmės šaknims bei oras bus drėgnesnis, vazoną pastačius ant pūsto molio granulių, užpiltų lietaus vandeniu.

Šie keisti augalai laistomi tik minkštu vandeniu (lietaus ar distiliuotu), nes vanduo iš čiaupo, net ir nusistovėjęs, jiems nepatartinas dėl ypač jautrios šaknų sistemos. Kai kurioms šių augalų rūšims (Dionaea, Pinguicula, Sarracenia) patinka nuolatos drėgna žemė, todėl galima juos auginti dubenėlyje su lietaus ar distiliuotu vandeniu.

Vabzdžiagaudžių augalų nereikia tręšti, jei jie per aktyvaus augimo sezoną pasigaus vabzdžių (musyčių, uodų ar kitų smulkiųjų) – maisto medžiagų pakaks iki kito pavasario.