Nors ugniagesiai teigia, kad amžiaus gaisras Kuršių nerijoje jau likviduotas, gaisravietėje vakar dar budėjo keturi ugniagesių ekipažai. Įkaitusi žemė, pelenai, saulė ir drėgmės trūkumas gali dar prikrėsti eibių.
Šiek tiek daugiau nei 200 hektarų nuniokojęs gaisras parodė, kad ypatingas unikalaus gamtos kampelio saugojimas gali atsisukti prieš jį patį: iki gaisro židinių nėjo pravažiuoti pro tankiai suaugusias kalnapušes, trūko vandens. Kovą su grėsminga stichija stabdė ir tragikomiški reikalavimai: norint pasinaudoti kastuvais, teko prašyti leidimo sostinėje…
Net kai kurie valdininkai pasisako prieš pernelyg griežtą šio gamtos kampelio apsaugą, tačiau Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aurelija Stancikienė už UNESCO saugomą objektą stoja krūtine – ji įsitikinusi, kad unikaliai gamtai saugoti turi būti priimami netradiciniai sprendimai.
Išeitis – priešgaisrinės krantinės
Du Klaipėdos, po vieną KNNP bei Neringos ugniagesių ekipažą bei 20 Karinių jūrų pajėgų karių vakar dar budėjo gaisravietėje. „Bijome, kad ugnis neįsipliekstų iš naujo”, – baiminosi Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Algimantas Kloviškis.
Vėsinti ir laistyti vandeniu didžiulę gaisravietę, pasak ugniagesių, yra sudėtinga ir netikslinga. Vandens gauti saugomoje Kuršių nerijos teritorijoje yra itin sunku: čia nėra hidrantų, priešgaisrinių baseinų, kur ugniagesių cisternos gali pasipildyti vandens, prie pat marių privažiuoti sunku.
Nepaisant to, kad paieškos ir gelbėjimo laivas „Šakiai” ugniagesių mašinoms tiekė vandenį, jis turėjo ribotas galimybes – prie pat kranto jis galėjo priplaukti tik dviejose vietose – ties Alksnyne ir naująja perkėla.
Pasak A. Kloviškio, paprasčiausia išeitis būtų Kuršių nerijoje pastatyti priešgaisrines krantines.
„Būtų galima įrengti 12×12 metrų ploto aikšteles mašinoms pasisemti vandens. Jos turėtų būti kas 4-5 kilometrus. Iki Kuršių marių bent jau kelis gruntinius kelius reikėtų nutiesti, kad būtų galima privažiuoti. Tuo pačiu tie keliai būtų užtvaras nuo gaisro. Nereikėtų net kirsti proskynų, kurių ten labai mažai”, – siūlė ugniagesys.
Pasak jo, aplinkosaugininkai turėtų nuspręsti, kur yra mažiau vertingi plotai ir kur būtų galima įrengti priešgaisrines krantines bei kelius.
Mašinos – smėlio spąstuose
Tankiai suaugusios kalnapušės ne tik leido smarkiai plisti ugniai, bet ir trukdė ugniagesių mašinoms prasibrauti iki gaisro židinio. Ugniagesiams kelią turėjo praskinti medkirčiai, tačiau mašinos puriame Kuršių nerijos smėlyje įklimpdavo iki pat tilto, gelbėtojus pačius tekdavo gelbėti – traukti iš smėlio spąstų su kita technika.
„Tekdavo vynioti vadinamąsias rankoves, tačiau jų daugiau nei vieną kilometrą nepratempsi. Po to iš jų mažai naudos – krenta spaudimas. Jei nebūtų buvę sraigtasparnių, būtų daug problemų”, – pasakojo A. Kloviškis.
Ugnis buvo gesinama vandens švirkštais, specialiais plaktuvais, kastuvais, buldozeriais buvo daromos mineralizuotos juostos – spyglių, lapų bei samanų paviršius nuskutamas iki smėlio, kuriuo ugnis neplinta.
„Ugnis ėjo pušų viršūnėmis. Jei dega viršūnės, nuodėguliai skraido aplink kelis šimtus metrų. Kartais begesindami pajausdavom, kad ugnis mums už nugaros”, – sakė A. Kloviškis.
Išnaudojo visas kuro atsargas
Gaisro metu beveik neturėję laiko ilsėtis ugniagesiai dabar atnaujina jėgas, skaičiuoja patirtus nuostolius ir išeikvotą kurą.
Naktį kelias valandas žmonėms buvo leista pailsėti, tačiau ir tuomet jie turėdavo išlikti budrūs, kad neatsidurtų ugnies apsuptyje. Gesinant didįjį gaisrą Smiltynėje, Klaipėdoje beveik nebuvo likę ugniagesių pajėgų.
Lūžo ugniagesių mašinos – vienos mechanikų buvo taisomos vietoje, kitos iki šiol remontuojamos garažuose.
Per keturias pragariškas dienas miesto Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba išnaudojo visas tepalų bei kuro atsargas. Vien tik Klaipėdos ugniagesių išlaidos ir nuostoliai gali siekti kelis šimtus tūkstančių litų.
Gaisras – geriau nei keliai?
KNNP direktorė A. Stancikienė prieštarauja grubiam kišimuisi į nerijos gamtą. Pasak jos, čia negali būti įrengti nei hidrantai, nei papildomi keliai.
„Kuršių nerija – ypatingai saugoma teritorija. Ji negali būti išvagota proskynų ir kelių. Įrengti hidrantus ir juos prižiūrėti – nerealus dalykas. Kam keliai saugomoje teritorijoje? Apie kokį privažiavimą joje galime kalbėti?.. Tai nukaskime visus kopagūbrius…” – sakė direktorė.
Pasak direktorės, parko veikloje numatoma pakeitimų: kompiuterizuoti stebėjimo bokštelius. Dar prieš šį gaisrą buvo rengiamas gaisrų prevencijos projektas, kur buvo svarstoma įsigyti mobilias gaisrines, kad patys miškininkai, pastebėję gaisrą, galėtų pradėti gesinti, kol atvyks ugniagesiai.
Sugadino dviračių taką
Per gaisrą smarkiai nukentėjo tiesiamas dviračių takas iš Smiltynės į Juodkrantę – jį sumaigiusios ugniagesių mašinos.
Iš 18 kilometrų tako jau buvo nutiesta apie pusę. Ten buvo išpiltas žvyras ir skalda, buvo likę atlikti tik stabilizacijos darbus. „Per gaisrą suniokotus apie 6 kilometrus tako teks tiesti beveik iš naujo”, – sakė šiuos darbus atliekančios bendrovės „Šiaulių plentas” statinio statybos vadovas Virginijus Apulskis.