Praėjusią savaitę vykusi Vilniaus konferencija – tai Rusijos kritikos forumas, per kurį demokratija buvo matuota JAV masteliu. Tad rusai, ko gero, reagavo teisingai: nėra vienodo demokratijos modelio, kiekviena tauta ją įsivaizduoja ir praktikuoja savaip, o vykti klausytis priekaištų, kad rusų demokratija ne tokia kaip amerikiečių, nėra nei ypatingos prasmės, nei didelio reikalo.
Ir Rusijai, ir Lietuvai, taip pat JAV iš tiesų reikšminga yra tai, jog Vilniaus konferencija reiškia Europos Sąjungos plėtros „trečiosios bangos” formavimą tuo metu, kai pati Europos Sąjunga tolsta nuo Vidurio Europos, baigia užsisklęsti Vakaruose ir planuoja net „antrąją bangą” palikti „antro pagreičio” zonoje. Toks regionavimasis yra visos Vidurio Europos, taigi ir Lietuvos, tam tikro savarankiškumo, visų pirma paliekant savą valiutą – litą, galimybė, o pasaulio mastu – visos Europos Sąjungos primygtinio blokavimosi su Rusijos Federacija realus pristabdymas.
Šiame kontekste itin svarbu Vilniaus konferenciją suvokti ne kaip Vakarų ir Rytų demokratijos modelių pranašumų ir trūkumų diskutavimo vietą (tai ypač kietai akcentavo JAV viceprezidentas), o kaip Lietuvos gyvenimo ES „antrojo pagreičio” zonoje modelio paieškas.
Pirma išvada, kurią galima pagaliau padaryti, yra ta, kad Lietuva – ne Rytų Europa, ir šis Vakarų mums primetamas vardas yra susitaikėliškos su Rusija pozicijos diplomatinis įteisinimas, nes Rytų Europa – tai Rusija. Priešingu atveju Rusijos išvis nelieka arba ji yra Azijos valstybė, o tai galėtų reikšti, kad Vakarų Europos biurokratija visai išpuiko ir iš didybės nenori pripažinti net geografinių realijų, pagal kurias Europa iki šiol buvo iki Uralo kalnų.
Antra išvada, kuri irgi padarytina netamsinant nieko jokiomis diplomatinėmis vingrybėmis: Lenkija, kaip Vilniaus konferencijos globėja, po jos prezidento Lecho Kaczynskio pareiškimo apie „galingos Lenkijos” kūrimą yra arba anachronizmas, arba būdas pretenduoti į kadaise jai – Galingajai – priklausiusias Ukrainos ir Gudijos teritorijas.
Trečia, visai nekenkianti, o pozityviai vienijanti Vidurio Europą, išvada būtų istorinės vienijimosi paradigmos išryškinimas. Ji jau bandoma apibrėžti kaip buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė, ir tas apibrėžimas tikrai nėra neprotingas. Dar daugiau: tai realistinis ir mūsų vietos „antrojo pagreičio” Europoje nusakymas, ir santykio su nacionalistiškai ekspansyvėjančios Lenkijos užmojais nustatymas.
Dar vienas svarbus motyvas: konferencija akivaizdžiausiai parodė, kad mažųjų Europos Sąjungos valstybių nacionaliniai interesai Briuseliui neegzistuoja.
Taigi Vilniaus konferencija buvo naudinga. Svarbu jos reikšmes įžvelgti ten, kur jų tikrai verta ieškoti.