Režisierius Ignas Jonynas (kairėje) susimąstė su aktoriais Irena Tamošiūnaite ir Rolandu Kazlu.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaVilniaus valstybinis jaunimo teatras gegužės 11 ir 12 dienomis rodys Leonido Andrejevo pjesės „Žmogaus gyvenimas” premjerą
„Aš – besivaikantis miražų, neigiantis gyvenimą ir negabus ramybei”, – taip save apibūdino Leonidas Andrejevas, vienas mįslingiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus pradžios Rusijos literatūros šviesulių.
Gegužės 11 ir 12 dienomis Jaunimo teatre žiūrovai turi unikalią progą pamatyti Leonido Andrejevo pjesės „Žmogaus gyvenimas” premjerą. Spektaklio režisierius Ignas Jonynas subūrė išskirtinių menininkų komandą – pirmą kartą lietuviškai statomą pjesę iš rusų kalbos išvertė prozos ir dramaturgijos meistras Sigitas Parulskis, spektakliui scenografiją kuria Marta Vosyliūtė, kostiumus – Sandra Straukaitė. Pagrindinius vaidmenis atlieka Andrius Bialobžeskis, Neringa Varnelytė, Rolandas Kazlas. Spektaklyje vaidina aktoriai Saulius Sipaitis, Tomas Kizelis, Aušra Pukelytė, Nerijus Gadliauskas, Irena Tamošiūnaitė, Rimgaudas Karvelis, Aleksas Kazanavičius.
Minčių valdovas
Kuo unikalus ir išpaikintame XXI amžiuje aktualus Leonidas Andrejevas? 1871-aisiais gimęs menininkas būdamas trisdešimt dvejų metų per naktį tapo tikra garsenybe, jau pirmoji jo 1901 metais išleista apsakymų rinktinė buvo tikra sensacija ir meninis atradimas. Vien per pirmuosius metus knyga leista tris kartus tuomet Rusijoje neįtikimais tiražais. Jaunas menininkas išsiskyrė autentišku kūrybiniu braižu, jis pramintas „minčių valdovu”. Iš tiesų jo kūryba iki pat Andrejevo mirties 1919 metais traukė skaitytojų, literatūros ir teatro kritikų bei aukštuomenės kronikų žurnalistų dėmesį.
Nestandartinis gyvenimas
Keista, nestandartinė, unikali buvo ne tik šio menininko kūryba, bet ir pats gyvenimas. Būdamas 17 metų Andrejevas dienoraštyje rašė: „Savo kūryba sugriausiu ir moralę, ir nusistovėjusius žmonių santykius, sugriausiu meilę ir religiją, o užbaigsiu savo gyvenimą visko sugriovimu”. Nihilistinė Nietzsche’s, Schopenhauerio filosofija, alkoholis ir nesuskaičiuojami meilės nuotykiai lydėjo jaunąjį Andrejevą nuo paskutinių gimnazijos klasių. Nors žodis „nuotykiai” negali apibūdinti tos lemtingos jėgos, kurią jis nuo jaunystės iki paskutinio atodūsio juto savyje ir aplink save. Meilę, kaip ir mirtį, jis juto subtiliai ir aštriai, iki skausmo. Trys bandymai nusižudyti, juodos alkoholiu malšinamos depresijos priepuoliai – tokia buvo kaina už kančią, kurią suteikdavo nesulaukęs atsako meilės jausmas. „Kaip vieniems būtini žodžiai, o kitiems būtinas darbas arba kova, taip man būtina meilė, – rašė savo dienoraštyje Andrejevas. – Kaip oras, kaip valgis, kaip miegas meilė yra būtinas mano žmogiškosios būties pagrindas”.
Prakeikti klausimai
1902 metais pasirodė antroji Leonido Andrejevo apsakymų rinktinė. Vieną sudėtingiausių apsakymų „Siena” rašytojas pats išanalizavo ir paaiškino skaitytojams. „Siena – tai viskas, kas stovi kelyje į naują, tobulą ir laimingą gyvenimą. Tai kaip pas mus Rusijoje ir beveik visur Vakaruose – politinė ir socialinė priespauda; tai žmogaus prigimties netobulumas su visomis jo ligomis, gyvuliškais instinktais, piktumu, godumu ir kitkuo; tai klausimai apie būties tikslą ir prasmę, apie Dievą, gyvenimą ir mirtį – prakeikti klausimai”.
Sienos ir bedugnės įvaizdžiai yra svarbiausi visoje Andrejevo kūryboje. Jų simbolizmas išraiškingai ir tiksliai perduoda rašytojo pasaulėvaizdžio esmę. Pagrindinis asmenybės egzistencijos principas – valingas siekis – nuolat susipina su gyvenimu. Nužmogėjimas, darkantis ir individualius ir socialinius žmonių santykius, nulemtas pasaulio sanklodos. Mirties absurdiškumas ir nepažinumas – aukščiausia iš sienų, gamtos pastatytų žmogaus sąmonėje. Humaniškumas, meilė, teisingumas – atrodytų, natūralios, esminės sąvokos – neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra lengvai
paneigiamos.
Universalus likimo modelis
1906 metais mirė pirmoji Leonido Andrejevo žmona. Savo žmonai, draugei, savo mylimiausiai Aleksandrai rašytojas dedikavo tais pačiais metais parašytą pjesę „Žmogaus gyvenimas”. Šią pjesę Andrejevas sumanė kaip plačią sintezę, kaip universalų žmogaus likimo modelį, kuriame nubrėžiama ryški asmenybės kelio nuo harmonijos į tragediją schema. Pjesės pastatymai ypač jaudino žiūrovus. „Žmogaus gyvenimo” emocingumas – tai stiliaus ekspresija, užburianti ritmika, daugiasluoksnės metaforos ir epitetai: „Žiūrėkite ir klausykite, atėję čia pramogauti ir juoktis. Dabar prieš jūsų akis praeis visas Žmogaus gyvenimas, su jo tamsia pradžia ir tamsia pabaiga. Iki šiol nebuvęs, paslaptingai tūnantis beribiuose laikuose, nesuvokiamas, nejuntamas, niekieno nepažįstamas, – jis paslaptingai sugriaus nebūties užtvaras ir riksmu praneš apie savo trumpo gyvenimo pradžią”. Į šią pjesę Andrejevas sudėjo visą savo liepsnojančią sielą – jo herojaus Žmogaus (aktorius Andrius Bialobžeskis) maištas prieš paslaptingąjį Kažką, vilkintį pilkai (aktorius Rolandas Kazlas), yra tąsa paties Andrejevo maišto prieš žmogaus būties absurdiškumą.