Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos santykis su Europos Sąjunga sparčiai keitėsi. Dar kiek daugiau negu prieš dešimtmetį net pati Baltijos šalių narystės idėja šioje autoritetingoje bendrijoje atrodė, kaip mažai ką bendro su realybe turinti svajonė. Bet paskui situacija pradėjo keistis taip greitai, kad, netgi nekalbant jau apie pačią formalią narystę, šiandien jau visai realūs ir santykinai lengvai įgyvendinami Lietuvoje atrodo tokie sudėtingi Europos vienijimosi projektai, kaip bendrų pinigų įsivedimas arba Lietuvos įsijungimas į Europos Šengeno erdvę be sienų kontrolės.
Šitokia įvykių sparta, be abejo, turi teigiamą pusę – Lietuva tiek savo jėgomis, tiek ir remiama Europos Sąjungos sparčiai žengia permainų ir reformų keliu. Sparčiai vystosi ekonomika, pradeda po truputį pradeda keistis ir socialinė situacija. Tai, be abejo, sąlygoja teigiamą visuomenės požiūrį į Europos integraciją, į jos teikiamus privalumus. Antra vertus, didelis permainų greitis, intensyviai besikeičianti aplinka neišvengiamai yra lydimi ir tam tikrų neaiškumų ir nesusipratimų. Tą nesunkiai ir be didesnių tyrimų pavyko pastebėti dalyvaujant projekte „Dvejonių, nuogąstavimų ir mitų apie Europos Sąjungą prevencija”, kurį vykdė viešoji įstaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”.
Projekto įgyvendinimo metu teko nemažai su paskaitomis keliauti po įvairias Lietuvos vietoves ir sutikti daugelį dėl vienokių ar kitokių priežasčių Europos Sąjungos reikalais besidominčių žmonių arba netgi tiesiog iš sostinės atvykusio lektoriaus paklausyti smalsuolių. Tų sutikimų metu bediskutuojant apie svarbiausiais tolesnės Europos Sąjungos raidos aktualijas, tarsi nejučiomis vis būdavo grįžtama prie kasdienybės problemų pradedant nuo vis dar akivaizdžių išliekančio šalyje skurdo apraiškų iki baiminimosi, kad euro įvedimas lems dar vieną kainų šuolį ir dar kartą paliks jau beatkuntančius bendrapiliečius be santaupų ir lėšų padoresniam gyvenimui.
Turbūt nebuvo nė vieno susitikimo, kuriame nebūtų kalbama apie vis grėsmingesnius mastus įgaunančią migraciją. Ir nors stengdavausi atkreipti klausytojų dėmesį į tai, kad padidėjusi migracija yra natūrali laisvės ir atsivėrusių naujų galimybių žmonėms pasekmė, kad šia laisve jau seniai naudojasi Vakarų Europos gyventojai, kad nepaisant to vis tiek šiandien tik 2 proc. europiečių gyvena ne savo gimtojoje šalyje ir kad šis santykis beveik nesikeičia 30 metų, kad galimybė pagyventi ir padirbėti užsienyje plečia žmonių akiratį ir ugdo jų gebėjimus, vis dėlto teko patirti, jog šie argumentai žmonių neįtikina ir kad sulig Europos Sąjungos naryste atėjusi asmenų judėjimo laisvė tebelieka daugumos žmonių suvokiama, kaip labai rimta grėsmė šalies gerovei ir netgi egzistencijai.
Na, bet jeigu euro ar migracijos problemas, arba, tiksliau, kiek sutirštintą jų pasekmių suvokimą, galima būti priskirti „euromitams” tiktai su tam tikromis išlygomis, tai pagrindiniu „euromitu” arba pačiu didžiausiu nesusipratimu, kurį pavyko užfiksuoti, reikėtų laikyti visuomenės sąmonėje atsiradusius gerokai perdėtus lūkesčius, kad Europos Sąjunga padės išspręsti visas susikaupusias problemas. Arba, kitaip tariant, bendraujant su žmonėmis ne kartą teko išgirsti tarsi priekaištą pačiai Europos Sąjungai, kad ji nepakankamai „stengiasi”, kad mūsų socialinės problemos greičiau išsispręstų, kad ji paprasčiausiai nepakankamai „žiūri tvarkos” ir „imasi priemonių”, kad skandalingi kai kurių valdžios pareigūnų ar privačių darbdavių veiksmai ir įžūliai rodoma nepagarba eiliniams piliečiams ir įstatymui būtų pažaboti.
Šiame kontekste iš tiesų tenka su pasididžiavimu pastebėti, kad žmonės žino arba bent jau įtaria, ką turėtų reikšti europietiškas elgesys su piliečiu, kas yra žmogaus teisės ir orumas, bet tuo pat metu su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad dažniau tenka susidurti ne su europietiška praktika, bet viso labo tik savotišku Europos deficitu mūsų kasdienybėje.
Šitas susitikimų metu pastebėtas Europos „ilgesys”, yra, be abejonės, liudijimas, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje jau atnešė tam tikrus pozityvius rezultatus – į Lietuvą atėjo daugiau teisių ir laisvių, finansinė parama žemės ūkiui, struktūriniai fondai ir taip toliau. Bet tuo pat metu šios pozityvios permainos savotiškai sugeneravo ir pernelyg perdėtus lūkesčius, kad ir kiti socialinės ir ekonominės raidos klausimai galės būti santykinai lengviau sprendžiami. Deja, taip nebus. Dabar vis labiau pradėsime suvokti, kad ne tik tai, kad Europos Sąjunga teikia tam tikrų privalumų, bet ir tai, kad jos galimybės yra ribotos, kad yra sričių ir sferų (pavyzdžiui, švietimas, sveikatos apsauga ar socialinė sauga), kur Europos Sąjunga iš principo neturi jokių įgaliojimų ir gali tiktai simboliškai prisidėti prie to, ką daro pačios valstybės. Narystė Europos Sąjungoje visiškai neatpalaiduoja piliečių ir jų išrinktos valdžios nuo kasdienių darbų ir problemų sprendimo, nuo būtinybės toliau tobulėti ir augti. Ir judėti toliau, šįkart jau ne į Europą, bet europietiškai pačios Europos keliu.