Daugiau kaip 200 hektarų išdegusio miško, penki milijonai litų nuostolių – toks savaitgalį Neringą nusiaubusio gaisro rezultatas.
Tačiau tikrieji didžiausio kada nors Kuršių neriją nuniokojusio gaisro padariniai skaičiais neįvertinami.
Neprognozuojama ir ateitis – ar toks gaisras nepasikartos?
Pasirodo, jog Kuršių nerija, apie kurią tiek daug kalbama kaip apie unikalią UNESCO saugomą teritoriją, pačioje Lietuvoje daugiau saugoma žodžiais negu darbais.
Nes jos apsauga yra patikėta ne žmonėms, o pačiai gamtai.
Taip „Lietuvos ryto” žurnalistei teigė Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė.
Tačiau Neringos senieji miškininkai įsitikinę – gaisro kaltininkė ne tik gamta.
Smiltynė liko be tarnautojų
„Šią baisią nelaimę buvo galima prognozuoti iš anksto. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė padarė didelę klaidą, kai tik rudenį pradėjusi eiti pareigas neatsakingai išardė prieš tai sukurtą ir efektyviai veikusią priešgaisrinės apsaugos sistemą.
Kad Nidoje gyvenančiai ir veiklą praėjusių metų rudenį pradėjusiai nacionalinio parko direktorei būtų patogiau, ji persikėlė iš Smiltynės į Nidą ir specialistus, atsakingus už Smiltynės miško priešgaisrinę apsaugą.
Nidoje jie sėdi susigrūdę viename kambaryje, o Smiltynė, kuri yra padidėjusio pavojingumo zona, liko dirbti tik keli žmonės”, – teigė nacionalinio parko direktoriumi 40 metų dirbęs Neringos miškininkas Edvardas Matiukas.
Patyręs specialistas milžiniško gaisro įsiplieskimo priežastimi laiko ne tik sausą mišką ir vėją, bet ir specialistų nekompetenciją.
„Kuršių nerijos nacionaliniam parkui dabar vadovaujančių valdininkų nekompetencija yra pražūtinga. Gal tikrai iš miesto atvykę vadovauti paminklosaugos specialistai nesuvokia ūkininkavimo Neringos miškuose specifikos.
R.Baškytė labai atsainiai žiūrėjo į pavojaus signalus, kad Neringos miškuose dabar nepakankamai tvarkomos proskynos, jos nepervažiuojamos, per siauros, nėra privažiavimų prie vandens gaisrinėms mašinoms. Kilus gaisrui, tai – pražūtis.
„Nėra pinigų”, – tokį girdėdavome atsakymą į reikalavimus. Nacionalinio parko direkcijos pagrindiniu rūpesčiu Neringoje tapo visiems matomas karas su nelegaliomis statybomis, bet ne kopų tvirtinimas ar miškai, kur yra reikalinga ūkininko ranka”, – apgailestavo miškininkas.
E.Matiuko tvirtinimu, keturiose Neringos girininkijose (Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės) kilę gaisrai daug metų būdavo greitai užgesinami, nors jie kildavo taip pat išdžiūvusiuose miškuose ir pučiant vėjui.
„Ypač pavojinga yra Smiltynėje, į kurią atsikelia daug vienos dienos poilsiautojų. Todėl čia budėjimas visada būdavo sustiprintas.
Iš bokštelių mes nuolat kontroliuodavome 80 procentų visos Neringos teritorijos.
Tik pasirodžius dūmeliui į gaisro vietą girininkijos darbuotojai atskubėdavo per kelias minutes, lokalizuodavo židinį ir kviesdavo pastiprinimą iš Klaipėdos.
Tada atsakingų darbuotojų nereikėjo, kaip dabar, ieškoti už 50 kilometrų Nidoje. Nes pavojingiausia yra ne Nidos, o Smiltynės zona.
Galima tik paklausti, kodėl būtent dabar, po vadinamosios miškų priešgaisrinės apsaugos pertvarkos, kilo didžiausias Neringos istorijoje gaisras?” – klausė visą gyvenimą Neringoje dirbęs miškininkystės specialistas.
Išeitis – ūkininkavimas miške
Kad tokie gaisrai nepasikartotų, E.Matiukas siūlo atkurti buvusią priešgaisrinę sistemą, planingai kirsti miško proskynas ir leisti Neringos miškus tvarkyti profesionalams, bet ne kultūrinio paveldo saugotojams.
Tokios pat nuomonės laikosi ir Preilos girininkas Vladas Lakavičius. Jo teigimu, Neringai yra pražūtinga nauja Nacionalinio parko direkcijos generalinė linija – rūpintis tik etnografinio paveldo saugojimu, o ne kasdieniais miškininkystės darbais.
„Jau girdėti kalbų, kad naujajai direkcijai per daug yra keturios girininkijos, kad reikia jas stambinti ir taupyti miško darbininkų sąskaita.
Baisu net pagalvoti, kas susitvarkytų miške, jeigu kiltų, pavyzdžiui, didelis gaisras”, – dar prieš mėnesį kalbėjo girininkas „Lietuvos ryto” žurnalistei.
Kas prižiūri Neringos miškus?
Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Spruogis netiesiogiai patvirtino ilgamečio Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus E.Matiuko žodžius, kad Neringoje nebėra kam ūkininko akimis prižiūrėti miškus: „Pagrindinė parko funkcija – vystyti mokslą ir rekreaciją, o ne gesinti gaisrus”.
Kas tada privalo prižiūrėti miškus, jei ne visą valdymą Neringoje siekianti perimti Nacionalinio parko direkcija, drauge vadovaujanti ir visoms keturioms Kuršių nerijos girininkijoms?
Buvo padaryta išimtis
„Visi Lietuvos nacionaliniai parkai, anksčiau priklausę Saugomų teritorijų tarnybai, prieš kelerius metus perduoti urėdijoms.
Išskyrus Kuršių nerijos nacionalinį parką, kadangi ten ūkininkavimo miškininkystės požiūriu nėra”, – paaiškino „Lietuvos rytui” Generalinės urėdijos miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjas Petras Kanapienis.
Paklaustas, ar dėl to Neringoje ir kilo tokia didžiulė nelaimė, P.Kanapienis paskubėjo patikslinti: „To aš jums nesakiau”.
Nebėra ką atsodinti
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos valdininkams, dabar svarstantiems, kuo geriau atsodinti išdegusius plotus – kalnapušėmis ar pušimis, gali iškilti sunkumų.
Kalnapušės, Neringoje pasodintos prieš 100 metų ir išgelbėjusios kraštą nuo smėlio, dabar čia nebeauginamos.
Mat sunyko anksčiau prižiūrimi kalnapušių daigynai, o daržo ploto pušų daigyne prie Juodkrantės tikrai nepakaks pušų sodinukų apsodinti išdegusius daugiau kaip 200 hektarų.
Parko uždavinys – stebėti
Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R.Baškytė „Lietuvos rytui” tvirtino, kad Neringos miškai nėra aplaidžiai tvarkomi: „Kas taip sako, tik ieško kaltų. Štai pažiūrėkit į pakelę – juostos čia išplatintos dvigubai.
Bet Nacionalinio parko direkcijos pagrindinė funkcija yra vertybių išsaugojimas, kurorto būklės stebėjimas, nes ūkininkauti tinkamų miškų čia nėra. Netiesa, kad Kuršių nerijos nacionaliniam parkui stinga pinigų. Jam skiriama 2 mln. litų per metus, kai pačiam didžiausiam Dzūkijos nacionaliniam parkui – tik milijonas”.
Bet vėliau valdininkė prisipažino, kad ir sengirės atkūrimas, ir medynų tvarkymas, ir atsakomybė už priešgaisrinę apsaugą, ir miško tvarkymas remiantis specialistų pasiūlymais taip pat yra Nacionalinio parko direkcijos darbai.
Tik kažkodėl nukelti į paskutinę prioritetų vietą. Ir finansuojant juos, ir paskiriant profesionalius darbuotojus.
Didžiausia problema – vanduo
Gaisro Smiltynėje gesinimo operacijos vieno koordinatoriaus Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojo Algimanto Kloviškio manymu, didžiausia pastarąsias dienas kamavusi problema buvo labai sunkiai pasiekiamas vanduo.
Ugniagesių automobiliai galėjo privažiuoti prie Kuršių marių tik naujosios perkėlos teritorijoje, čia buvo galima statyti siurblinę stotį.
Tikru išsigelbėjimu tapo jūrų uosto gelbėjimo laivas „Šakiai”, tiekęs vandenį ugniagesiams.
Bet jeigu gaisras būtų kilęs toliau į Nidos pusę, „Šakiams” plaukti marios būtų buvusios per seklios.
A.Kloviškio manymu, prie Kuršių marių reikėtų įrengti bent kelias krantines, prie kurių galėtų prisipildyti vandens ugniagesiai.
Darbą sunkino ir sunkiai įveikiamos proskynos – technika strigo smėlyje, reikėjo papildomų pastangų ištraukti automobilius. Išeitis viena – kuo daugiau proskynų su gruntiniais keliais.
Per tankiai sužėlusias kalnapušes sunku netgi grybautojui grybą pasiekti, ką jau kalbėti apie ugniagesį su vandens žarna.
Ugniagesiai turi daug skundų
Apie tai, kad daug problemų kilo dėl to, jog ugniagesiai negalėjo greitai privažiuoti prie vandens, vakar kalbėjo ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas Raimundas Baniulis: „Kelių prie marių pakanka, bet jie yra nenaudingi. Nėra įrengtų krantinių, todėl negalėjome siurbti vandens”.
Greitai užgesinti panašaus masto gaisrą galima tiktai naudojant naujesnę techniką. Sovietiniais laikais pagamintos autocisternos jau negali gabenti pakankamo kiekio vandens.
„Smiltynėje būtų labai pravertę galingi vandens švirkštai.
Be to, reikia daug didesnio pravažumo mašinų”, – vardijo departamento vadovas.
R.Baniulis pasakojo, kad gesinant gaisrą Smiltynės miške nuolat gedo automobiliai.
Dar praėjusių metų pradžioje parengta naujos technikos įsigijimo programa, tačiau jai iki šiol nėra pritarusi Vyriausybė.
Tenka dirbti be poilsio
Smiltynėje liepsną slopino įvairių šalies miestų ugniagesiai.
„Norėjome sukviesti iš visos šalies, tačiau gaisrai plinta visur. Todėl teko rinktis gesinimo specialistus iš tų regionų, kuriuose ugnis taip smarkiai neišplitusi”, – paaiškino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovas.
Siaučiant gaisrams ir trūkstant ugniagesių, šiuo metu ribojamos jų atostogos ir poilsio dienos.
„Nurodžiau miestų tarnybų vadovams neleisti ugniagesiams išeiti atostogų, kol dar įsiplieskia dideli miškų gaisrai”, – sakė R.Baniulis.
Rusų pagalba nepasinaudota
Kovoti su gaisrais Kuršių nerijoje geriausia iš oro.
Virš Smiltynės gaisravietės vandenį iš specialių guminių kaušų liejo du Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparniai, dar vienas atskrido iš Latvijos.
Kiti Lietuvos sraigtasparniai nepajėgūs pakelti dviejų tonų talpos kaušų.
Įsigyti daugiau – per brangu ir netikslinga, nes per pastaruosius penkerius metus jų prireikė tik kartą. Geriau pasitelkti kaimynus – latvius, prireikus, švedus.
Išgirdę apie gaisrą Smiltynėje pagalbos ranką iškart siūlė kaliningradiečiai, turintys ir sraigtasparnių, ir kitos technikos. Tačiau pasinaudoti šiuo siūlymu nepavyko.
„Kaimynų pagalba būtų pravertusi, tačiau kol kas Lietuva ir Rusija neturi tarpvalstybinės supaprastinto valstybės sienos ir oro erdvės kirtimo sutarties, – aiškino A.Kloviškis. – Rengiantis tarptautinėms karinėms pratyboms įvairūs derinimai dėl specialiosios technikos įvežimo trunka ne vieną dieną”.
Reikia nestandartinių sprendimų
Gaisravietėje dirbo daugiau nei pusšimtis kariškių ir ugniagesių iš visos Lietuvos.
„Skambino nemažai klaipėdiečių, moksleivių ir siūlėsi į pagalbą. Tačiau viena yra organizuoti darbus su kariškiais, aprūpintais radijo ryšio priemonėmis, ir visai kas kita – su savanoriais miestiečiais. Negalėjome rizikuoti žmonių gyvybe ir sveikata”, – kalbėjo A.Kloviškis.
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė A.Stancikienė atsargiai vertino ugniagesių pasiūlymus dėl specialių krantinių prie Kuršių marių. Šlaitai čia aukšti, vietomis siekia 10-20 metrų.
„Juk negalima šlaito tiesiog nukasti ar ties Pilkosiomis kopomis įrengti asfaltuotą aikštelę.
Net išbetonuotus kelius vėjas greitai užpustys smėliu kaip ir medinius takelius, kuriuos tenka nuolat atkasinėti.
Šiais metais miškininkai išplatino proskynas, tačiau nerijoje, kur nuolat siaučia stiprūs permainingi vėjai, jos mažai gelbėja – ugnis persimetė į jūros pusę net per šešių metrų pločio kelią.
Saugotinai Kuršių nerijai būtini nestandartiniai sprendimai, kad nepasikartotų Palangos variantas, kai išėmus akmenis prie jūros tilto buvo nuplautos kopos”, – sakė A.Stancikienė.
Ji griežtai neigė pasigirdusius gandus, kad gaisrą galėjo sukelti neatsargiai dirbę miškininkai.
Svarbiausia – išsaugoti kopagūbrį
R.Baškytė irgi nelinkusi manyti, kad Kuršių neriją reikėtų suvarpyti daugybe proskynų ar technikos privažiavimo keliais sudarkyti didžiausią vertybę – kopagūbrį. Tuomet neliktų ir išskirtinio Kuršių nerijos kraštovaizdžio.
„Reikėtų svarstyti vandens linijų tiesimą, laistymo sistemą.
Tačiau gaisro atveju Kuršių nerijai priimtiniausia kova su ugnimi iš sraigtasparnių ir laivų”, – mano R.Baškytė.
Miškininkų teigimu, išdegusios kalnapušės – ne patys vertingiausi nerijos augalai.
Sodintos prieš 100-120 metų jos savo misiją jau atliko – sutvirtino smėlį, tad dalį jų žadama keisti paprastosiomis pušimis ar kitais želdiniais. Yra siūlymų čia palikti daugiau atviro smėlio.
Gaisro priežastis – neaiški
Kol kas nenustatyta Smiltynės gaisro priežastis. Ugnis galėjo įsiplieksti nuo stiklo šukės, numestos nuorūkos, neatmetama ir tyčinio padegimo versija.
Dėl šio fakto atliekamas ikiteisminis tyrimas, skaičiuojami gamtai padaryti nuostoliai, gesinimo operacijos išlaidos.
Tai buvo penktas didelis gaisras per pastarąjį pusšimtį metų Kuršių nerijos nacionaliniame parke.
1957-aisiais išdegė 150 hektarų. 1995 metais neriją nusiaubęs gaisras nuniokojo 60 hektarų plotą, apaugusį kalnapušėmis.
Jo priežasties taip ir nepavyko atskleisti.