Ruošiamas „charakiri” nieko neveikiančioms partijoms.
Iš 36 registruotų Lietuvoje partijų vos pusė sugeba dalyvauti Seimo rinkimuose. Dažna nepavelka rinkimų kampanijos naštos, todėl sudaro bendrus sąrašus su kitomis.
Bet ir tas dalyvavimas tik juoko vertas.
Antai Lietuvių tautininkų sąjunga 2004-ųjų parlamento rinkimuose per visą Lietuvą nesugebėjo surinkti nė pustrečio tūkstančio balsų. Klaipėdos Baltijos rinkimų apygardoje į Seimo aukštumas nusitaikęs Lietuvos laisvės sąjungos iškeltas Jurandas Altuchovas nesurinko nė šimto balsų.
Tačiau jie nors išdrįsta išlįsti į viešumą. O paskutiniam kažkam vis tiek tenka pabūti, jeigu nepasinaudoja Lietuvos slidininkų gerąja patirtimi. Kad neatšliuožtų paskutiniai į finišą, išeina iš distancijos.
Tarp registruotų partijų yra ir tokių, kurios ne tik nedalyvauja Seimo rinkimuose, bet nesugeba suburti penkių asmenų sąrašo balotiruotis nors į vieną Lietuvos miesto ar rajono savivaldybę.
Anksčiau buvo galima suburti partiją vos su 400 kaimynų ir giminaičių. Dabar reikia tūkstančio bendraminčių įkurti partijai ir ne mažiau žmonių, kad anksčiau įregistruota politinė organizacija galėtų būti nors „ant popieriaus”.
Įstatyme nustatyto skaičiaus narių neturinčių partijų likvidavimo mechanizmui paleisti reikės kelių milijonų litų.
Teisingumo ministerijos klerkai nemato nieko bloga, kad faktiškai jokios veiklos nevykdančios partijos formaliai egzistuoja.
Esą jos negauna jokio finansavimo iš biudžeto, taigi valstybei nieko nekainuoja.
Klerkai prieštarauja patys sau. Negi ne pinigai – tie keli milijonai litų, kuriuos reikės išleisti partijų registro dezinfekcijai?
Be to, partijos turi teisę gauti panaudai patalpas. Beveik be išimčių patalpos būna miestų centruose.
Savivaldybės galėtų išnuomoti prestižines patalpas verslininkams ir gauti didžiules lėšas į biudžetą. O partijos nuomos nemoka.
Be to, jos turėjo teisę prestižines patalpas pusvelčiui privatizuoti. Jei savivaldybės aukcionuose būtų pardavusios patalpas, atiduotas partijoms, tai būtų gavusios šimteriopai daugiau nei iš „politikautojų”.
Jeigu nieko neveikianti partija dalyvauja rinkimuose, tai už valdiškus pinigus joms spausdinami oficialūs plakatai. Skiriamas už valdiškus litus išpirktas plotas reklamai žiniasklaidoje.
Valstybei kainuoja ir rinkimų biuletenių spausdinimas. Kuo daugiau teksto – visokių leisgyvių partijų ir jų kandidatų – tuo brangesnė biuletenio savikaina.
Lietuvoje tik trys partijos turi per 10 tūkstančių žmonių.
14 317 narių pernai turėjo Socialdemokratų partija. Darbo partija, nors anksčiau ir skelbėsi esanti didžiausia politinė jėga, nurodė turinti 14 204 narius.
Tačiau ši partija byra kaip smėlis iš Viktoro Uspaskicho rankų.
Tėvynės sąjunga 2005-ųjų deklaracijoje nurodė turinti 11 574 narius.
Kitos parlamentinės partijos laimingos, kad turi beveik penkis ar vos du tūkstančius narių.