Ambasadoriai be įgaliojimų

1988 m. Kauno medicinos institute mokslo darbų redaktore dirbusi Žana Korsukova atsiliepė į Sąjūdžio Kauno tarybos raginimą leisti laikraštį rusų kalba. Netrukus laikinojoje sostinėje pasirodė „Kauno aidas” rusų kalba. Vėliau, 1990 m. rudenį, pasirodė originalus savaitraštis „Kaunasskij vestnik”. Šis aktualus anuomet leidinys buvo populiarus Kaune ir netgi vežamas į TSRS.

Leidinio rusakalbiams labai trūko

Kauno darbo biržoje konsultante dabar dirbanti Žana Korsukova prisimena, kaip 1988 m. Egidijus Klumbys, tuomet dar jaunas mokslininkas, pakvietė ją į Sąjūdžio būstinę Kaune dėl laikraščio rusų kalba leidybos. „Ten susipažinau su Nikolajumi Medvedevu, Vidmantu Valiušaičiu, kuris leido „Kauno aidą”, kitais Sąjūdžio spaudos atstovais. Tapau „Kauno aido” rusiškojo varianto redaktore”, – prisiminė Žana.

Dirbdama Sąjūdžio Kauno taryboje, Žana pajuto didžiulį įvairių tautybių žmonių susidomėjimą įvykiais Lietuvoje. Be to, įsikūrė Kauno rusų kultūros draugija, sukaupusi daug įvairios kultūrinės, istorinės informacijos, kuria dalijosi Lietuvos inteligentija. Tad 1990 m. Ž.Korsukova įregistravo originalų savaitraštį rusų kalba „Kaunasskij vestnik”. Tokio leidinio nemokantiems skaityti lietuviškai tada labai trūko. Šiame savaitraštyje Žanai talkino Liudmila Kuliešienė, Viktoras Trofimišinas, Antonina Makutėnienė.

Domėjosi rusų kariškiai

Penki tūkstančiai savaitraščio egzempliorių buvo platinami per „Lietuvos spaudą”. Daugiausiai „Kaunasskij vestnik” buvo nuperkama prie Autobusų stoties veikusiuose kioskuose. Vadinasi, laikraštis patekdavo į atokiausius Lietuvos kampelius. Beje, redakcija netrukus pradėjo gauti laiškų ir iš įvairių Tarybų Sąjungos miestų. Mat Sąjūdžio žmonės, vykdami į susitikimus su Rusijos demokratinio judėjimo atstovais, nuveždavo jiems šimtus „Kaunasskij vestnik” egzempliorių.

1990 m. gruodžio ore tvyrojo negera nuojauta. Prieš Sausio įvykius redakcija buvo apvogta – dingo spausdinimo mašinėlė, buvo išmėtyti popieriai. Tai, beje, pasikartojo ir po Sausio įvykių. Štai tuomet ant redakcijos, įsikūrusios buvusioje rusų gimnazijoje, lango atsirado grotos su laikraščio inicialais. Jos ten tebėra ir šiandien.

„Prieš pat Sausio įvykius į redakciją buvo užsukę Kaune dislokuotų rusų kariuomenės dalinių desantininkai. Kariškiai tvirtino, kad jie prastai jaučiasi – kaip karosai keptuvėje. Be to, ne vieno jų žmona buvo lietuvė. Po Sausio įvykių kariškiai ateidavo į redakciją ir prašė laikraščių į dalinius. Apie „Kaunasskij vestnik” žinojo ir Lietuvos ambasada Rusijoje. Tuometinis ambasadorius Egidijus Bičkauskas sakė, kad jam teko šį laikraštį matyti Lietuvos ambasadoje”, – pasakojo Žana.

Sausio įvykiams skirtas „Kaunasskij vestnik” buvo išleistas 70 tūkstančių egzempliorių tiražu – ir viskas buvo išgraibstyta.

Savanoriai kurjeriai

„Aš buvau vienas iš daugybės žmonių, kurie vežė į Rusiją „Kaunasskij vestnik”. Ten išplatinome tūkstančius jo egzempliorių. Tuo metu dažnai važinėdavau į komandiruotes po įvairius Rusijos kampelius. Tad į lagaminą įsidėdavau kelias dešimtis savaitraščio egzempliorių. Niekas manęs neprašė to daryti. Tokių kaip aš savanorių buvo daugybė. Beje, Sąjūdžio spaudos centras buvo dabartinių Kultūros rūmų rūsyje – ten buvo galima gauti nemokamos rusiškos spaudos”, – prisiminė Artūras K., nepanoręs, kad jo pavardė būtų paviešinta. Mat vyriškis ir dabar važinėja į Maskvą. Tad bijo, kad bus neįleistas į Rusiją.

Bėgant metams, kai labai pabrango popierius ir jo leidyba, Ž. Korsukova jau nebepajėgė leisti savaitraščio, kuris neturėjo turtingų rėmėjų ir neskyrė dėmesio reklamai. Paskutinis „Kaunasskij vestnik” numeris pasirodė 1993 m. sausį. „Tą dieną užverčiau vieną įdomiausių, turiningiausių savo gyvenimo puslapių”, – tvirtina Žana Korsukova.