Kaip stiprus vėjo gūsis, kaip sapnas, pažadinantis iš kasdienybės hipnozės, mergaitė, kuri taip ir neužaugo, kuri nenuslopino savyje vaikiškumo, nepataisoma vėjavaikė, amžina gyvenimo, meno ir žodžio „ne” mylimoji. „Vieninteliai „taip”, kuriuos esu ištarusi, buvo pasakyti kaip „ne”, – prisipažįsta Fani Ardan. Daugelio gerbėjų ji yra laikoma savimi pasitikinčia moterimi, kuri žino, kaip pasinaudoti savo charizma.
Fani Ardan (Fanny Marguerite Judith Ardant) gimė 1949 m. kovo 22 dieną Saumure, Maine-et-Loire, Prancūzijoje. Ji augo Monake, karininko šeimoje, artimai bendraujančioje su karališkaisiais rūmais.
„Visada svajojau tapti aktore, kadangi mylėjau žodžius, teatrą, poetinę kalbą. Tiesa, iš pradžių mokiausi politikos mokslų – tam, kad suprasčiau, ar troškimas vaidinti nėra tik kaprizas. Tuomet ėmiausi dramos. 22-ejų baigusi studijas, pagalvojau, jog staiga aš tapau laisva. Ir viena pati išvykau į Paryžių, kur gyvenau mažame butelyje. Keista buvo pasirodyti nepažįstamame mieste – tai lyg žengti tamson visiškai vienai, – prisimena aktorė. – Vieną dieną kažkas mane pristatė teatro direktoriui, o šis pasiūlė man vaidmenį Kornelio pjesėje. Tai buvo pirmasis kartas ir tikroji mokykla.”
Netrukus Fani pradeda dirbti su režisieriumi Fransua Triufo, kuris tapo jos mylimuoju iki pat jo mirties 1984 m. Tarptautinio dėmesio aktorė sulaukė suvaidinusi drauge su Žeraru Depardjė Triufo filme „Kaimynė” („The woman next door”) (1981). Labai greitai ji imta laikyti viena populiariausių ir gerbiamiausių Prancūzijos aktorių. Savo vaidybos sugebėjimus ji įrodė vaidindama ne tik rimtus vaidmenis, bet ir komedijose.
Drauge su Fransua jie susilaukia duktės Džozefinos 1983 m. Ardan nenustoja filmuotis ir po Fransua mirties, savo reputaciją sustiprindama dar keletu rimtų ir aistringų draminių vaidmenų. Beje, ji nenustoja vaidinusi ir scenoje.
Ardan ir Triufo buvo vienišių pora, – jie nusprendė gyventi atskirai ir neatsisakyti savo laisvės, nors jų namai stovėjo praktiškai kaimynystėje. „Dievinu dideles šeimas, tačiau man meilė turi likti neįteisinta, be žiedo ant piršto. Juk taip nuostabu būti svečiu vienas kito namuose. Kai kurie žmonės spėlioja, jog mano tėvai buvo labai griežti – mat tokiose šeimose gimsta fanatiškas laisvės troškimas… Bet taip nėra.” Jie su Triufo dalijosi tuo „fanatišku laisvės troškimu”, turėjo panašų humoro jausmą, pomėgį pasakoti istorijas, aistrą dirbti kartu ir abipusį dievinimą. Jų neįteisinta meilė jiems reiškė viską.
Apie Fani Ardan, aktorę, mylimąją, savo duktės motiną, režisierius Francua Triufo rašė: „Kai pamačiau ją savo televizoriaus ekrane, aš buvau užhipnotizuotas jos plačios burnos, didelių juodų akių, trikampio veido, bet kaipmat joje atpažinau tas savybes, kurių reikia mano filmų herojėms: drąsa, entuziazmas, humoras, jėga, o drauge ir paslaptingumas, žiaurumas bei kažkas gyvybingo ir žavinčio… Ji greitai susikoncentruoja prieš vaidindama sudėtingą sceną, o kai baigia, jos veidas iškart suminkštėja, nurimsta, ir ji nusišypso”.
Kur jūs užaugote?
Augau Monake su seserimi ir broliu. Mano vaikystę galima apibūdinti kaip nuolatines keliones. Tai dėl tėvo darbo, jis buvo karinininkas. Apsistojome Monake, kai tėvas tapo princo Renjė patarėju, su kuriuo jie buvo ir draugai. Turiu pasakyti, kad tai, kokia asmenybė aš esu dabar, aš turiu būti dėkinga savo tėvui. Niekas negali būti apibūdinamas pagal tai, kokį darbą jis dirba. Tėvas buvo laisvas žmogus, artistiškos prigimties, geraširdis ir intelektualus, nieko bendra su tuo, ką paprastai pagalvojame išgirdę apie kariškius. Jis buvo mums visiems kaip mama, namų siela. Jis pasirūpindavo ir šunimi, ir kūdikiu, ir žmona. Džiaugiuosi, kad užaugau namuose, kur mama ir tėtis labai mylėjo vienas kitą.
Koks buvo svarbiausias jūsų gyvenimo amžius?
Manau, kai buvau 15-os. Tai lemiamas gyvenimo tarpsnis. Ko gero, tuomet buvau visiškai savimi, ir nuo tada aš nepasikeičiau.
Kas labiausiai veikia mūsų gyvenimą: įvairios įtakos ar pasirinkimai?
Atvirai, ar mes iš tikrųjų renkamės. Tikiu, kad dalykai tiesiog atsiranda mūsų kelyje ir mes jais sekame. Tai tiesiog atsitinka. Svarbiausia yra tai, kas padaro mums įtaką vaikystėje. Tai ypatingas gyvenimo etapas, kurio metu susiformuoja gyvenimo vizija. Jei augantis žmogus yra supamas meilės, ateityje jis nieko nebijos.
Kokie pavojingiausi dalykai augant?
Pinigai ir valdžia. Tai didžiausi žmogaus priešai, blogesni net už vėžį. O galbūt tai ir yra tikrasis vėžys. Visada norėjau gyventi intensyvų gyvenimą, bet nežinojau kaip. Galbūt per meilę, darbą, susitikimus, netgi nesėkmes. Intensyvus gyvenimas – tai, kai sakai viskam „ne”, – juokiasi. – Kartais juk sakydami „ne” turime galvoje „taip”. Be to, tokie „ne” yra patys puikiausi mūsų gyvenime.
Kokia sėkmės kaina?
Tai, kad tu nebegali daugiau nuvilti kitų. Patyręs sėkmę, žinodamas, kad niekas nesitęsia amžinai, imi bijoti. Pavyzdžiui, teatre visi populiarūs aktoriai be galo nervinasi prieš kiekvieną spektaklį. Jie bijo, jog nepateisins žmonių lūkesčių. Tokia yra sėkmės kaina.
Ar tikite talentu?
Kiekvienas iš mūsų turi stipriųjų kortų. Tačiau negalima pasitikėti tik talentu – nieko negalima padaryti be darbo. Sėkmei reikia darbo, meilės, ilgesio ir aistros.
Žinau, kad labai mėgstate kalbėti. Kodėl?
Pastebėjau, kad kai kalbame, mes daugiau galvojame. Labai mėgstu dialektiką. Nors dauguma mano kolegų su manimi nesutiks, tačiau aš labai mėgstu bendrauti su žurnalistais. Jūs visada klausiate dalykų, kurių niekas kitas neišdrįsta paklausti, jūs dažnai netaktiški, o dauguma žmonių, su kuriais turiu dirbti, yra abejingi. Man geriau yra netaktas nei abejingumas. Žinote kodėl? Todėl, kad abejingieji niekada neteisia, tik sako komplimentus, o tai nebeverčia galvoti.
Įdomybės
Ūgis – 1.74 m.
1990 m. Kanų festivalio žiuri komisijos narė.
Turi tris dukteris Džozefiną, Baladiną ir Lumir.
Ji laisvai kalba prancūziškai, itališkai, ispaniškai, o angliškai išmoko filmuodamasi „Kalas amžinai”.
Aistringa klasikinės muzikos ir knygų mėgėja kaip ir jos buvęs partneris Fransua Triufo. Jie abu mėgo Balzaką, Prustą, Milerį…
„Niekada nežinojau, kaip pasakoti apie didžiųjų režisierių darbo metodus. Jie pasirenka tave, tu atiduodi save, ir iš to, ką tu duodi, jie sukuria filmą. Didieji režisieriai turi aistros, meilės menui. Triufo labai mylėjo aktorius. Ir gerbė.”