N.Spahija: „Vilniaus ir Kauno priešprieša manęs netrikdo”

Laisvą pavakarę Nevenas Spahija lėtai vaikštinėjo Vilniaus gatvėmis ir šypsojosi praeiviams. „Pagaliau atšilęs oras ir pavasaris man kelia nuotaiką”, – pripažino „Lietuvos ryto” ekipos strategas. Tačiau 43 metų treneris tik atrodė visiškai romus ir atsipalaidavęs. Jo galvoje sukosi mintys apie LKL finalą, kuriame „Lietuvos ryto” laukia amžinas varžovas – Kauno „Žalgiris”.

Pirmąsyk LKL istorijoje prie abiejų finalo dalyvių vairo stovi užsieniečiai: kroatas N.Spahija ir latvis Ainaras Bagatskis.

– Treneri, kokia komandos nuotaika prasidėjus finalo serijai?

– Darbinga. Panaši, kaip prieš SEB BBL turnyro finalus.

Komandos forma – gera. Kaip visuomet turime šiokių tokių problemų dėl žaidėjų sveikatos, bet jos nereikšmingos. Išsigydęs traumas Robertas Štelmaheris jau dirba su kitais. Komanda pasirengusi kovoms.

– Kaip nubaudėte žaidėjus po netikėto pralaimėjimo „Nevėžiui” LKL pusfinalyje?

– Nieko nebaudžiau! Juk turime teisę vieną mačą sužaisti prastai, prieš tai keturis mėnesius nepralaimėję nė vienai LKL komandai. Mes juk – ne mašinos.

Šį sezoną „Lietuvos rytas” puikiai rungtyniavo, bet prieš rungtynes su „Nevėžiu” galbūt per mažai susitelkė. Tačiau po poros dienų įrodėme, kas esame, sutriuškindami tą patį „Nevėžį” 46 taškų skirtumu.

Pažiūrėti šio mačo suėjo pilnutėlė „Lietuvos ryto” krepšinio arena. Jei kas ir norėjo pamatyti mūsų silpnumą, parodėme tikrąjį komandos veidą.

– Lietuva šiuo metu skilusi į dvi dalis: vieni palaiko „Lietuvos rytą”, kiti – „Žalgirį”. Aistruoliai nerinkdami žodžių pliekiasi rašydami komentarus internete. Ar jūsų karjeroje jau buvo panaši komandų priešprieša?

– Žinoma. Tas pats vyksta visur. Tą patyriau ir Italijoje, ir Kroatijoje, ir Slovėnijoje. Visose šalyse, kur mėgstamas krepšinis, yra bent dvi ekipos, amžinai besirungiančios dėl čempiono vardo. Šių komandų sirgaliai visąlaik neriasi iš kailio norėdami kuo karščiau jas palaikyti.

Kroatijoje taip kovoja „Zadar” ir „Cibona”, Slovėnijoje – „Krka” ir „Olimpija”. Šitų komandų dvikovos vyksta ne tik aikštėje. Prieš jų tarpusavio mačus žaidėjai ir treneriai junta didesnį, nei įprasta, žiniasklaidos dėmesį, psichologinį spaudimą.

Būdamas jaunas treneris stažavausi Graikijoje, Atėnų „Panathinaikos” ekipoje. Tada pirmąsyk patyriau įspūdingą šios komandos ir Pirėjo „Olympiakos” priešpriešą. Ten tarp aistruolių mūšiai vyksta ne tik žodžiais, bet ir tiesiogine prasme.

Taip pat tarpusavyje pliekiasi ir kai kurių šalių komandos. Pavyzdžiui, kroatai su serbais.

Taigi tai, kas dedasi tarp „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto”, yra normalu. Tokia komandų ir miestų konkurencija manęs nestebina ir nė trupučio netrikdo.

– O ar tai netrukdo žaidėjus nuteikti kovai?

– Esu pakankamai patyręs ir žinau, jog komandą nuteikinėti rungtynėms reikia iš anksto. Jau esame pasirengę LKL finalams. Ir mums tai bus tik dar vienos rungtynės su pajėgiu varžovu. Dar vienas finalas.

Išmokiau krepšininkus visą dėmesį nukreipti į aikštę – savo užduotis, komandos strategiją. Galvodami tik apie žaidimo eigą, jie užmiršta visa kita.

– Ar matote skirtumą, kaip prieš mačą su „Žalgiriu” jaučiasi užsieniečiai ir lietuviai? Gal legionierius mažiau slegia varžovo autoritetas?

– Skirtumą jutau tik prieš pirmąjį mūsų susitikimą pernai gruodį Kaune. Tada pralaimėjome 11 taškų skirtumu. Mūsų atsarginiai šiose rungtynėse visi kartu surinko 2 taškus. Iki tol savo karjeroje tokio dalyko nebuvau patyręs.

Dabar padėtis kitokia. Matėte, kaip lietuviai – Tomas Delininkaitis, Mindaugas Lukauskis, Andrius Šležas žaidė su „Žalgiriu” SEB BBL finale Taline ir Vilniaus „Siemens” arenoje. Jie nuo tų nelemtų rungtynių Kaune visiškai pasikeitė.

– Garsėjate kaip puikus psichologas. Ilgai ruošiate prieš mačą sakomą kalbą?

– Nemanau, kad psichologija gali viską lemti. Treneris turi išmanyti ir krepšinį (juokiasi).

O kalbą sakau kiekvienąkart. Jos būna skirtingos, priklauso nuo situacijos. Man svarbiausia prieš rungtynes priminti komandai žaidimo plano detales.

Taip pat mėginu rasti tinkamų žodžių uždegti ekipos dvasią. Beje, šių kalbų niekados iš anksto nerašau – nesu jų skaitęs iš lapelio.

– Jūsų vadovaujamas „Lietuvos rytas” po kartą laimėjo ir prieš Antano Sireikos, ir prieš A.Bagatskio treniruojamą „Žalgirį”. Ar naujas treneris kaip nors pakeitė kauniečių žaidimą?

– Išmanau trenerio darbą, tad galiu teigti, jog įnešti ženklių permainų per porą savaičių ar mėnesį beveik neįmanoma. Komandos žaidimo pamatai paklojami sezono pradžioje.

Galima palyginti, koks „Lietuvos rytas” buvo pačioje sezono pradžioje ir kokia ši komanda yra dabar. Kad taptume tokie stiprūs, turėjome daug treniruotis, kalbėtis, dirbti individualiai ir kaip komanda.

Labai gerbiu trenerį A.Bagatskį ir tikiu jo talentu, tačiau nemanau, kad jis staiga kažką iš pagrindų galėtų pakeisti „Žalgirio” žaidime. Jis turėjo per mažai laiko.

– Kokie šiuo momentu „Lietuvos ryto” privalumai prieš „Žalgirį”?

– Šiuo metu turime ilgesnį atsarginių žaidėjų suolą. 10 ar net 11 mūsų krepšininkų bet kada gali išbėgti į aikštę ir įsitraukti į žaidimą.

„Žalgiris” šiuo požiūriu silpnesnis – susižeidus Darjušui Lavrinovičiui, jie turi mažiau pajėgių žaidėjų.

– Visų LKL komandų treneriai finalo favoritu vadina „Lietuvos rytą”. Ar dėl to žaidėjai nepradės per anksti tikėti lengva pergale?

– Nemanau. Juk visą sezoną dirbame, kalbamės, vieni kitus suprantame. Kai žaidėjai tiki treneriu – tuo, ką sakau ir darau, jie rungtyniauja stabiliai. Todėl tai, kas vyksta už aikštės ir treniruočių salės ribų, neturėtų jų kaip nors paveikti. Bent jau to tikiuosi.

Tiesą sakant, man dabar nerūpi nuomonės, kas yra šio finalo favoritas. Gerbiu „Žalgirį”. Tai – galinga komanda, stipri varžovė, bet mes labai norime laimėti šį čempionatą. Tikiu savo ekipa.

– Kiek reikėjo laiko, kol pažinote visus žaidėjus, pajutote, kaip su kuriuo kalbėtis?

– Maždaug tris mėnesius. Tiek užtruko, kol pažinau kiekvieną asmenybę, pamačiau jų galimybes. Ęia man daug padėjo asistentai, klubo vadovai.

– Gal kuris nors krepšininkas sezono eigoje jus nustebino – pranoko lūkesčius, privertė pakeisti ankstesnę nuomonę?

– Manau, jie visi patobulėjo ir dabar yra geresni.