A.Bagatskis: „Su didesniu ažiotažu nesusidūriau”

Ainaras Bagatskis puikiai pažįsta LKL finalų atmosferą. Nors 39 metų latvis pirmąsyk stovi prie „Žalgirio” vairo per lemiamus sezono mūšius, vilkėdamas Kauno ekipos marškinėlius jis dusyk jau laimėjo LKL čempiono žiedą. Prieš naują susidūrimą su „Lietuvos rytu” A.Bagatskis atvirai pažvelgė į Kauno ir Vilniaus ekipų mačus lydinčias aistras.

– Treneri, ar Latvijoje būna „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” mūšius primenanti kaktomuša?

– Sportine prasme – taip. Tačiau Kauno ir Vilniaus krepšininkų kovos Lietuvoje jau seniai peržengė vien sporto ribas.

Latvijoje niekuomet netrūko analogiškų krepšinio mūšių. Nors visuomet lyderė buvo Ryga, mano šalies sostinės klubų kovos su Liepojos, Talsų, o dabar – ir Ventspilio komandomis kažkuo panašios į Vilniaus ir Kauno susidūrimą.

Tiesa, pastaruosius keturis sezonus čempionų titulą „Ventspils” laimėjo be ypatingos intrigos. Tačiau Ventspilio ir Rygos priešprieša – akivaizdi.

Ventspilis dabar laikomas vienu turtingiausių, jeigu net ne pačiu turtingiausiu Latvijos miestu. Ryga visąlaik buvo ne tik šalies, bet ir krepšinio sostinė, todėl šie miestai tarpusavyje konkuruoja.

Aišku, savo mastais jų kova nusileidžia Vilniaus ir Kauno dvikovai. Iki lietuviškų aistrų latviams dar toli (juokiasi).

– Su „Žalgiriu” jau du kartus tapote LKL čempionu. Kuo jums, žaidėjui, labiausiai įstrigo „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” karas?

– Jeigu atvirai, visos dvikovos su „Lietuvos rytu” man visuomet buvo labai svarbios, tačiau tai – eilinės krepšinio rungtynės. Manau, kad ir daugeliui abiejų komandų žaidėjų – taip pat. Akistatai su „Lietuvos rytu” ruošdavausi taip pat, kaip ir kitoms rungtynėms.

Karo potekstę per Kauno ir Vilniaus klubų mačus sukuria kiti dalykai. Labiausiai tai, kas vyksta už aikštės ribų. Šias rungtynes politizuoja žiniasklaida ir kiti žmonės, tačiau tikrai ne žaidėjai.

Natūralu, kad kai susitinka dvi geriausios ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos regiono ekipos, jų rungtynės visuomet kelia papildomą susidomėjimą.

„Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” žaidėjai puikiai pažįsta vieni kitus. Per tokias dvikovas retai gali būti kokių nors netikėtumų, nes abi komandos demostruoja ir mėgsta atvirą krepšinį.

– Jums ne kartą teko dalyvauti Lietuvos ir Latvijos rinktinių dvikovose, kurios taip pat visuomet vyksta labai principingai. 2001 m. Europos pirmenybėse Turkijoje latviams pavyko laimėti (94:76, A.Bagatskis pelnė 25 taškus. – Red.), o 2003 m. Švedijoje per pirmąsias rungtynes būsimi čempionai lietuviai išsigelbėjo tik po pratęsimo (92:91, A.Bagatskis pelnė 21 tšk.). Ar Lietuvos ir Latvijos rinktinių akistata panaši į „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” mūšius?

– Be abejo. Savo įkarščiu mūsų rinktinių dvikovos tikrai nenusileidžia LKL favoritų mūšiams.

Lietuva su Latvija – kaimynės, todėl pasiekti pergalę vieniems prieš kitus yra principo reikalas. Kiekvienos rungtynės su kaimynais turi specialų prieskonį. Tą patį galiu pasakyti ir apie mūsų dvikovas su estais, kuriose taip pat niekuomet netrūksta įtampos ir aistrų.

Kodėl Latvijos rinktinei dažnai pavyksta gerai sužaisti prieš lietuvius? Lietuvos rinktinės stilių mes puikiai pažįstam, o jis dar ir labai panašus į mūsų rinktinės.

Mes mokam ir galim žaisti tokį pat kaip lietuviai krepšinį. Lietuva tik turi kur kas daugiau gerų tokio stiliaus atlikėjų, todėl ir pergalių lietuviai pasiekė daugiau.

– Per karjerą jums teko žaisti ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Prancūzijoje bei Rusijoje. Ar kitur taip pat susidūrėte su „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” dvikovas primenančiais derbiais?

– Tokie atkaklūs mūšiai tarp stipriausių klubų vyksta ne tik tose valstybėse, kuriose man teko žaisti.

Visose Europos lygose, kai susitinka dvi geriausios tos šalies ar net dvi to paties miesto komandos, aistros liejasi per kraštus.

Kai Ispanijoje kovoja Madrido „Real” ir „Barcelona”, Italijoje akis į akį susiduria du Bolonijos klubai ar Belgrade – „Partizan” ir „Crvena zvezda”, tos rungtynės nustelbia visus kitus mačus. O serbų ir kroatų dvikovos Adrijos pirmenybėse?

Šį sezoną Rusijoje visi nekantraudami laukė Maskvos CSKA ir „Dinamo” dvikovos. Nors reguliariajame sezone „Dinamo” užėmė tik penktąją vietą, dauguma rusų norėjo, kad atkrintamosiose varžybose „Dinamo” laimėtų prieš Kazanės „Uniks” ir finale mestų pirštinę CSKA. Juk visiems knieti palyginti ULEB taurės turnyro ir Eurolygos čempionų pajėgumą.

Tokios dvikovos – tikras desertas visiems krepšinio mėgėjams. Nors nesutaikomų varžovų akistatas nevadinčiau karu, tačiau tai – tikrai pagrindinis mūšis ir patiems žaidėjams, ir komandų sirgaliams.

– Koks iki šiol buvo pagrindinis jūsų karjeros mūšis?

– Dvikovos su „Lietuvos rytu”. Esu žaidęs ne vienerias svarbias rungtynes, tačiau su didesnėmis aistromis nei tos, kurios verda per Kauno ir Vilniaus ekipų mačus, nesu susidūręs.

Nors jau minėjau, kad man šios dvikovos – eilinės rungtynės, bet ažiotažas, lydintis kiekvieną „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” susitikimą, nesulyginamas su niekuo. Su analogišku ažiotažu – tiek žurnalistų, tiek sirgalių, tikrai niekur kitur neteko susidurti.

Tačiau tokie derbiai – normalus reiškinys visame pasaulyje. Mūsų – ir krepšininkų, ir trenerių toks darbas, kad privalome su tuo ažiotažu susitaikyti.

– Kauno ir Vilniaus ekipose netrūksta užsieniečių. Ar skiriasi jų ir lietuvių nusiteikimas „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” dvikovoms?

– Pirmiausia „Žalgiris” dabar turi tik tris užsieniečius žaidėjus. Nemanau, kad tai yra daug.

Juk geriausiose Ispanijos, Rusijos, Graikijos ar Italijos komandose neretai yra po aštuonis ar net daugiau užsieniečių. Tačiau „Real” ir „Barcelona” dvikovos dėl to nepraranda savo ypatingo prieskonio.

Jeigu klubas kviečiasi užsienietį, jis privalo būti geresnis už vietos žaidėjus. Legionierius visas rungtynes privalo žaisti 100 procentų.

Per kelis sezonus Kaune prieš dvikovas su „Lietuvos rytu” pastebėjau tam tikrus skirtumus tarp vietos žaidėjų ir legionierių. Nors tokioms rungtynėms visi ruošiasi labai rimtai, galima pajusti ypatingą lietuvių dvasią. Legionierių požiūris šiek tiek kitoks.

– Pirmąsyk stovite prie „Žalgirio” vairo per LKL finalus. Ar Kauno ekipos legionierius kitaip negu lietuvius nuteikinėsite mūšiams prieš vilniečius?

– Tanokos (Beardo) jau seniai nelaikau užsieniečiu. Po keturių sezonų su „Žalgiriu” jis jau tapo tikru lietuviu. Jam tereikia tik lietuviškai prabilti (juokiasi).

Kartoju vaikinams: nesvarbu, kaip pasirodote per reguliariojo sezono rungtynes prieš silpnesnius varžovus. Jūsų vertę parodo tik dvikovos su tokiu rimtu priešininku kaip „Lietuvos rytas”. Vilniečiai šį sezoną labai gerai žaidė ir Eurolygoje, ir Baltijos lygos pirmenybėse.

Apie tikrąją žaidėjo vertę sprendžiama tik po tokių dvikovų, o ne kai laimima 30 ar 40 taškų.

Vietos žaidėjai nepaprastai kovingai nusiteikę. Lietuviams savaime suprantama, jog mačai su Vilniaus klubu – principiniai. Tačiau dabartinis „Žalgiris” turi mažai vietos žaidėjų, kurie turėtų pakankamai tokio derbio patirties.

Rengiantis tokioms dvikovoms idealiu atveju neturėtų būti skirtingo žaidėjų požiūrio. Vis dėlto legionierius reikia nuteikti šiek tiek kitaip. Amerikiečius reikia stumtelėti, išprovokuoti ir šiek tiek supykdyti. Tikiuosi, kad man pavyks tai padaryti.

– Pirmąsyk LKL finalo serijoje susidurs treneriai iš užsienio. Ar šis faktas gali šiek tiek numalšinti „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” dvikovas lydinčias aistras?

– Sporte tikrai nesvarbu, kurios esi tautybės. Šiuolaikinį pasaulį jau apima visuotinė globalizacija. Visiškai nesvarbu, kur ir ką tu dirbi, svarbiausia – tavo žinios ir gabumai.

Jeigu atvirai, Lietuvoje nesijaučiu užsieniečiu. Dar būdamas „Žalgirio” žaidėju, kalbėjau, jog čia jaučiuosi esąs lietuvis. Tikiuosi, kad Kaune mane taip pat laiko savu.

Lietuvių mentalitetas man labai artimas ir suprantamas. Tikrai esu didesnis lietuvis negu Nevenas (Spahija). Šiuo požiūriu prieš vilniečių trenerį jau pirmauju 1:0 (juokiasi).