Niekad nesibaigianti kelionė

Sostinės Stasio Juškaus galerijoje veikia lietuvių tapybos didmeistrio Aloyzo Stasiulevičiaus darbų paroda „Karališkojo miesto paveikslai“

Iš pastarųjų metų darbų, naujausių ciklų matyti, kad Aloyzas Stasiulevičius, XX a. lietuviškos tapybos reformatorius, praktikas ir teoretikas, yra ištikimas karalių miesto temai ir savo kūrybos principams – spalvos skambesiui, muzikaliai linijai, emocingumui, koliažo technikai. Akivaizdi ir pilietinė autoriaus pozicija, taip pat sąsajos su tradicine tapyba. Naujausių darbų ištakas atveria senesnių, skirtingiems dešimtmečiams priklausančių paveikslų kaimynystė.

Einant peilio ašmenimis

Vis labiau įsivyraujant vienadieniam menui, skatinančiam vertybių chaosą, į grupę buriasi menininkai – individualistai, drauge, bet kiekvienas savita kalba, nusprendę puoselėti lietuviškos tapybos tradiciją. Jonas Daniliauskas, Gintarė Uogintaitė, Leonardas Tuleikis ir dar dešimtis dailininkų savo kūrybą suvokia kaip bendros lietuvių tapybos istorijos, „nuo Smuglevičiaus iki Stasiulevičiaus“, tąsą. Aloyzas Stasiulevičius – šio sambūrio seniūnas. Tiems, kurie pamina tradicijas, propaguoja kultūrą be idealų, jie primena laiko patvirtintą posakį: „Atrodo, jau taip daug pasiekiau, jau taip giliai užgriebiau, o iš apačios ėmė ir pasibeldė“.

„Kūrybą skatina noras būti savimi. Ji priešinasi prievartai, kurios daug teko patirti mano kartai, ir drauge verčia kovoti su materija, kad ši virstų dvasios kalba“, – yra sakęs Aloyzas. Dabar menininkas teigia, jog neigimas, nepripažinimas – tai galinga jėga, sustiprinanti žmoguje kūrėją, sutelkianti visas jo galias. „Geriausi darbai padaromi einant peilio ašmenimis. Prisiminkime Bulgakovą“, – pabrėžia tapytojas.

Vaikystėje Aloyzą supo muzika, Žemaitijos toliai, bažnyčių grožis – Šateikiuose, Kėdainiuose. Apeigų, kaimo, miestelio švenčių vaizdus devynmečio akyse keitė karas, žmonių trėmimo šiurpas.

Vilniaus dailės institute viešpatavo natūralizmas, buvo reikalaujama tapyti socialistinio realizmo dvasia. Tačiau Stasiulevičiaus kurso vadovas Vytautas Mackevičius, prieš karą gyvenęs Prancūzijoje, savo studentams kūrė šiltą, vakarietišką aplinką. Jie vartė užsienietiškus reprodukcijų albumus ir turėjo galimybę mokytis iš jų.

Misija: šildyti Vilniaus akmenį

Vilniaus tema tapo savito kelio pradžia. „Nutapiau keletą paveikslų žvelgdamas nuo Trijų kryžių kalno ir pajutau, kad „eina“, kad tai mano“, – kalba menininkas. Pamažu jis atsisakė impresionistinės manieros, ėmė tapyti plačiais potėpiais, naudoti disonansinių spalvų derinius, apibendrintą piešinį. Ir priartėjo prie ekspresionistinės tapybos.

„Labai reikėjo moralinės atsparos, sklindančios iš tų dangų remiančių bokštų, tos keistos ant kolonų ir piliorių krintančios šviesos“, – yra sakęs Aloyzas. Pokario Vilnius lietuviams atrodė šaltas ir svetimas. Retas kuris norėjo į jį keltis. Griuvėsių apsuptyje dunksančiuose namuose gyveno kitataučiai užkuriai. Todėl menininkai iš visos Lietuvos čia vyko tarsi į misiją – sušildyti šaltą Vilniaus akmenį. Ir pamažu atmosfera gerėjo. Teatrai, koncertų salės, bibliotekos ir barokinės miesto puošmenos sušildė daugelį. „Vilnius padėjo daug kam, – tikina tapytojas. – Jis labai kūrybiškas miestas“.

Menininkas studijavo Vilniaus istoriją, architektūrą. Kiekviena gatvė, namas, kiekviena arka pasakojo apie čia gyvenusius žmones, barokiniai statiniai – apie karališką miesto praeitį. Tinkama raiškos forma tapo koliažas. „Pamažu manasis miesto supratimas didėjo, vien tapybinių uždavinių ėmė nebepakakti“, – yra sakęs Stasiulevičius.

Atgimimo laikais, suplevėsavus tautinėms spalvoms, tauta ėmė ieškoti savo atminties. Tapytojas taip pat pasinėrė į istorijos studijas, tyrinėjo senus pergamentus, drabužius, mokėsi praeities formų – vėliavų, valstybės ženklų, senų knygų kalbos ir naujais įvaizdžiais turtino savo kūrybą.

Tapytojo iki šiol nenustoja žavėti Vrubliovo prakalba Jano Bulhako fotografijų albumui. Jos skatinamas Aloyzas ir dabar kyla į Vilniaus kalvas, žvalgosi nuo Šv. Jonų, Dominikonų bokštų. Lankosi daugiaaukštėse statybvietėse, fotografuoja, o grįžęs į studiją imasi tapybos.

Menininko vardo tapatinimas su Vilniumi pačiam Aloyzui nekelia pasitenkinimo. Atsiranda stingulio, sustabarėjimo pavojus. Atrodytų, nėra kaitos. Tai netiesa. Mat jau daug laiko tapytojas dirba prie kitų, universalių (tikra to žodžio prasme) temų kūrinių. Tiesa, retame darbe atsisakoma atogrąžos į urbanistinę detalę. Kosminio, dvasinio gyvenimo akimirkų amžinybė stebima pro daugiabriaunį miesto stogų vitražą.

Stebi ir stebisi

Dailininkas domisi dangaus peizažais, žvaigždynų konfigūracija, mitologija. Atsiranda „Žvaigždynų“ ciklas. Slaptingi šviesulių deriniai lyg pranašiški ženklai telkiasi virš miesto, o kosmoso šviesa melsva smiltimi gula ant jo stogų. Urbi et orbi, miesto ir visatos jungtis. „Sudėtinga technika“, – rankos mostą paveikslo link palydi lakoniška autoriaus frazė.

Ciklas „Kristaus kančių istorija“. Balta kančios šviesa srūva gatvėmis, miestą maitinančiomis arterijomis, ir ištirpdo jį virpančioje, neramioje gelmėje.

Ciklo „D’apres“ („Pagal“ – pranc.) darbuose tapytojas savaip interpretuoja pasaulinės klasikos kūrinius. Jis stebi kasdienį visuomenės gyvenimą ir stebisi. Laiko grimasos parodijuojamos sekant Marcu Chagallu („Kiaulės virš Vilniaus“), Chaimu Soutine, Hieronymusu Boschu. Autorius išsaugo savitą braižą, o kūriniuose atsiranda ironijos, grotesko.

„Stasiulevičiaus darbuose svarbi aplinka, potekstė. Po konkrečiu motyvu visada glūdi visatos toliai arba prasminės gelmės. Kūriniai – temperamentingi, bet vidinė jų ekspresija nesukuria disharmonijos“, – pažymi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.

Aloyzas tvirtina, kad griauti galima, tačiau tik žinant, jog toje vietoje pastatysi ką nors gražaus ir prasminga. Menininkas lyg Kristoforas turi nešti vis didėjančią atsakomybės naštą per gyvenimo upę. Keičiasi laikai, Stalino bruožus ir sovietinių generolų galvas keičia vietiniai vadukai, politikuotojai. Besiraivanti pabaisa gyva, ir reikia žengti toliau. Stasiulevičiui šis kelias – tai niekad nesibaigianti kelionė į šventyklą. Kartais jis pakyla ir išsilieja kosminėse erdvėse, kartais virsta kryžiaus ženklu, Vilniaus gatvelių sankirta.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.