Aplinkosaugininkai neskubės atsodinti Smiltynės šilo

Liepsnoms sunaikinus didelius plotus kalninių pušų, saugomų teritorijų specialistai mano, kad į Kuršių neriją reikėtų grąžinti smėlį

Gamtininkų nuomone, Kuršių nerijos šilų gaisras – gamtos pamoka žmonėms ir gera proga pasvarstyti, kokių klaidų padaryta šiame unikaliame šalies gamtos kampelyje.

„Kalninės pušys, kuriomis kadaise buvo apželdinti nerijos smėlynai, paseno ir tapo nepaprastai degios. O ir apskritai šioje vietovėje – per daug miško. Grąžinkime bent kai kurioms nerijos vietoms ankstesnį smėlynų vaizdą”, – siūlė gamtininkas Arūnas Pranaitis.

Sutvirtino smėlį

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuriai priklauso Kuršių nerijos nacionalinis parkas, direktorė Rūta Baškytė šiai nuomonei iš dalies pritarė. „Aš taip pat nemanau, jog reikėtų atželdinti viską, kas išdegė. Didžiausia šios vietovės vertybė – ne miškas, o didysis kopagūbris. Kai rengsime nerijos tvarkymo planą, mokslininkai, architektai ir kiti specialistai vėl galės grįžti prie senos diskusijos, kokia turėtų būti Kuršių nerija”, – kalbėjo Baškytė.

Ji sutiko, kad per lėtai pastaraisiais metais senos kalninės pušys buvo keičiamos mažiau degiomis paprastosiomis, tačiau priminė, jog kalnapušės tapo neatskiriama čionykščio kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. „Prieš 120 metų šie medžiai čia buvo sodinami todėl, kad jie kaip niekas kitas tiko sutvirtinti smėlį. Dabar, kai kalninės pušys suformavo šiokį tokį humuso sluoksnį, galima mąstyti ir apie kitokius medžius. Tačiau skubėti nereikėtų, kad nepadarytume dar blogiau”, – svarstė Baškytė.

Nuodėgulius palikti kaip paminklą

Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas mano, jog prieš tokią ugnį, kokia dabar siautėjo nerijoje, nebūtų atsilaikiusios ir kitos medžių rūšys – juolab kad pūtė stiprus, dažnai kryptį keičiantis vėjas.

„Iš tiesų paprastųjų pušų ir lapuočių medynuose viršūniniai gaisrai gana reti ir nedideli, o kalnapušėmis apsodintoje nerijoje įsiplieskė būtent toks gaisras. Jį užgesinti būna be galo sunku. Savo akimis negalėjau patikėti, jog ugnies stulpai šoka į 15-20 metrų aukštį, o vėjas degančius spyglius ir pumpurus nusviedžia net už šimto metrų. Panašiais atvejais ir išpurentos proskynos, kvartalinės linijos mažai gelbsti”, – pasakojo Sakalauskas.

Anot jo, apanglėjusius medžius prie plento į Nidą reikėtų palikti – kaip paminklą padegėjams ir perspėjimą, kuo gali baigtis senos žolės deginimas, neatsargus elgesys su ugnimi. „O dėl miško… Aš irgi manau, kad nerijoje turėtų būti daugiau erdvės”, – kalbėjo generalinis miškų urėdas.

Penktas gaisras

Šiuo metu miškai užima 70 proc. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos – 6852 hektarus. Kalninės pušys čia sudaro 27 proc. (1850 ha), paprastosios – 53 procentus (3632 ha). Beržynai Kuršių nerijoje apima 15 proc. ploto, juodalksnynai – 3 procentus.

Be pastarojo gaisro, pokario laikotarpiu nerijoje šėlo dar keturi dideli gaisrai. 1957 metais išdegė 150 ha, 1967-aisiais – 30 ha, 1971-aisiais – 15 ha, o 1995 metais – 60 ha kalninių pušų. Dauguma – nuo Kopgalio iki Alksnynės (net 70 proc. visų gaisrų nerijoje kyla klaipėdiečių poilsio zonoje).