Psichologės Marizos Vailan nuomone, moters genialumas slypi sugebėjime vyre „pagimdyti” vyrą. Kalbėdamasi su „Le Figaro” korespondentu, ji papasakojo apie savo naujausią knygą.
– Jūsų knyga vadinasi „Kaip myli moterys”. Ar šiandien jos myli ne taip, kaip anksčiau?
– Manau, jos skiriasi nuo susikurto įvaizdžio. O jų meilė vyrams gerokai subtilesnė, sudėtingesnė, tvirtesnė ir konstruktyvesnė, negu apie tai kalbama. Norėjau sužinoti, ar mylėdamos vyrus moterys laikosi senos paklusnumo patinui ir jo dievinimo tradicijos. Su nuostaba supratau, kad jos šios tradicijos vis dar neatsikratė. Sutikau subtilių, diplomuotų moterų, kurios asistavo savo vyrams, koketavo ir stengėsi nuslėpti savo protą. Man tai paslaptis. Norėdama ją įminti, pasitelkiau Froidą. Jo išvados aktualios dar ir šiandien, kai vertiname savo aistras ir mažas silpnybes.
– Dabar moterys savarankiškesnės negu Froido epochoje. Skaitant jūsų knygą, galima pagalvoti, kad jos vis dar bijo būti paliktos!
– Taip. Kodėl norint jaustis moterimi reikia vyro meilės? Iš pradžių mums reikia motinos meilės: kad išmoktume mylėti, mąstyti, būti atviros pasauliui. Tai fundamentali meilė. Tačiau mergaitė būtent per tėvo žvilgsnį, Edipo kompleksą įgyja moteriškumą, gundymo instrumentą. Tikriausiai pripažinimas visada pasiekiamas per vyrą. Štai iš kur kyla baimė būti paliktai: tokia moteris tarsi praranda geidžiamosios statusą ir tampa viena iš blankių, paprastų moterų. Išeidamas vyras tarsi užgesina šviesą ir palieka ją tamsoje.
– Ar nemanote, kad socialiniu aspektu taip ir yra? Vis dėlto geriau likti netekėjusia, negu palikta?
– Paliktos moters statusas – senas negatyvus modelis. „Suviliota ir palikta.” Tačiau jeigu jos sugeba tenkinti savo poreikius, yra stiprios ir žavios, bet paliekamos, dauguma moterų patiria šoką, net jeigu tas vyras – apgailėtinas tipas! Tai stebėtina. Tarsi vyro geismas suteikia vienintelę vertę, kuri mums turi reikšmės.
– Tada kaip pasikeitė moterų meilė vyrams?
– Anksčiau meilė buvo lyg atrama. Moterys ieškojo stipraus, brandesnio nei jos pačios vyro, kuris suteikdavo pinigų, pagarbą ir materialinį komfortą. Vyro, kuris jas gynė ir pavertė motinomis, vėliau uždarydamas namų rūpesčių rate. Šis senas modelis vis dar labai stiprus. Tai itin intriguojantis dalykas! Kartu meilėje atsirado daugiau narciziškumo. Visuomenė moterims tiesia pagundos veidrodį, kuriame jos atranda savo „aš”. Ji nuolat siūlo joms būti gražioms, jaunoms ir gana protingoms, kad tylėtų.
Daugelis jaunų porų pradeda narcistine meile, kai kito žvilgsnyje ieško savęs. Tai labai stiprus stimulas, aistringa meilė. Tačiau tokios poros dažniausiai išyra, nes moteriai po kiek laiko atrodo, kad ji paaukojo save ir nustojo egzistuoti kaip asmenybė. Vis dėlto manau, kad moterų genialumas – tai, ką jų meilė duoda vyrams. Jos vyruose išugdo vyrus.
– „Vyruose išugdyti vyrus”. Manote, kad tai ir yra tikra moteriška meilė?
– Taip. Manyta, kad vyras „susikuria” save, susitapatindamas su tėvu, vėliau – varžydamasis ir konfrontuodamas su tokiais pat, kaip jis. Tai teisinga, bet šito nepakanka. Dažnai moterys „sukuria” vyrus. Ir motinos – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Motina vaiką paverčia pirmiausiai sūnumi, paskui vyru. Tikrai suaugęs, atsakingas, ištikimas ir drąsus jis taps tik susitikinėdamas su kitomis moterimis. Moterų genialumas ir slypi šiame sugebėjime išugdyti vyrą jame pačiame. Pakanka save vertinti ne kaip objektą, bet kaip asmenybę, ir taip pat vertinti vyrą, kurį mylite. Tokios moters vyras nepalieka. Ji daro viską, kad jų santykiai liktų gyvybingi ir protingi. Ji nesiima gudrybių, kad jį išlaikytų, kaip motina, kuri slapta tikisi bet kokia kaina išsaugoti sūnaus meilę. Moteris gali vyre „išugdyti” vyresnį nei ji pati vyrą. Arba jaunesnį.
– Būtent taip. Jūsų knyga mums pristato naują modelį: moterų, kurios atvirai ir laisvai myli jaunesnį vyrą…
– Daugelis vyrų meilės įšventinimus gavo nuo vyresnių moterų. Romanai tarp jaunų vyrų ir vyresnių moterų dažnai būdavo laikomi paslaptyje. Galbūt nauja tai, kad šiandien yra moterų, kurios nesislapsto ir gyvena taip, kaip sako širdis: ryšį, ilgalaikius santykius ir netgi sąjungą užmegzti nesilaikant paplitusio modelio, kai trapi ir finansiškai priklausoma moteris nenori afišuoti jauno meilužio. Tai laisvos ir stiprios moterys. Dažniausiai brandžios. Tai moterys, kurios vaikus išauklėjo pagal klasikines šeimos schemas, nuo to nukentėjo ir suvokė, kad sugeba mąstyti ir samprotauti. Jos pasirengusios atlaikyti svetimus žvilgsnius. Jos myli, gyvendamos šia diena. Kai kurios man sakė: „Jis – mano paskutinė meilė, aš – jo pirmoji meilė. Ir žinau, kad nebūsiu paskutinė”. Jos žino, kad jas pakeis kitos moterys. Tai kuriančioji meilė. Viena moteris man sakė: „Aš myliu naują jo raukšlelę”. Jai patinka stebėti, kaip jos vyriškis sensta, nes suvokia, jog tai ji sukūrė jį, ji leido jam būti.
– Knygoje mažai kalbate apie seksualumą. Bet juk jis neatsiejamas nuo meilės…
– Manau, kad seksualumas ir meilė – skirtingi dalykai. Norėjau parodyti moters jėgą, potencialą, energiją. Jau trisdešimt metų žinome, kad moterys gali būti labai seksualios. Tačiau manau, kad dabar padėtis blogesnė nei prieš trisdešimt metų. Šiandien moterys tikrai mažiau naudojasi savo seksualumu. Sugebėjimas pajusti malonumą – nebūtinai savarankiškumo ir laisvės požymis. Seksualumas – gyvenimo, bet ne visada sudėtinė meilės dalis. Šiuos dalykus galima sėkmingai derinti, tačiau įmanoma vieną vyrą mylėti, o su kitu patirti malonumą. Man atrodė svarbiau moteriškos meilės centre matyti moterų jėgą, vaisingumą, sugebėjimą kurti, o ne kalbėti apie jų sugebėjimą patirti orgazmą arba užmegzti seksualinius santykius!
– Sakote, kad, norint mylėti iš tikrųjų, reikia liautis nuolat ieškoti tobulos meilės arba neegzistuojančio vyro. Žodžiu, nustoti idealizuoti vyrus…
– Mane visada stebino, kad moterys idealizuoja savo palydovą, o gyvenime sutinkamus vyrus vertina pagal savo idealą. Jos nori, kad mylimas vyras taptų jų vaikų tėvu, ir kartu priekaištauja, kad jam stinga avantiūrizmo! Tačiau vyrą galima mylėti tokį, koks jis yra, o ne tokį, apie kurį galima svajoti. Tikriausiai tai nėra labai romantiška, bet aš nesu romantikė. Mano knygoje nėra nė lašo romantizmo. Aš analizuoju, darau išvadas, ieškau, kritikuoju. Ir pastebiu, jog išaukštinti galima ir kasdienybę. Tai tikras stebuklas. Galima vienu metu būti laisva ir stipria, siekti klestėjimo ir leisti savo palydovui klestėti kartu su jumis, užuot uždarius jį į narvą. Moteris pajėgi neleisti savo partneriui užsnūsti. Padėkime savo vyrams atskleisti jų potencialą! Leiskime jiems būti savimi!
– Apie moterų suteikiamą meilę kalbate taip, lyg joms pačioms jos nereikėtų…
– Būtent. Man kaip tik įdomu taip, kaip jos myli. Jų vaisingumas, jėga, sugebėjimas mylėti. Galbūt todėl esu įsitikinusi: kai pati myli, tai suteikia daugiau pasitenkinimo ir pusiausvyros, negu kai myli tave. Poreikis būti mylimai dažnai mus paverčia infantiliškomis.
– Ką jums šiandien reiškia meilė?
– Meilė – tai, kas mus veda, leidžia būti ir geresnėmis, ir blogesnėmis. Norėčiau į meilę pažvelgti ir iš stipriausios, turtingiausios pusės. Bet kurio amžiaus moterims linkiu pripažinti sugebėjimą užburti, sužavėti pasaulį kuriančiąja savo meilės jėga. Manau, jog nauja yra tai, kad moterys tokią jėgą gali pajusti būdamos bet kokio amžiaus. Moterų meilė – jų valdžia.