Kaunietė menotyrininkė Marija Matušakaitė pati sau užsidavė Barboros Radvilaitės atvaizdų temą. Kelis dešimtmečius ne vien Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ukrainoje – ten vyko savo lėšomis, vedama entuziazmo – rinko medžiagą, pamažėl sugulusią į mokslinį veikalą.
Rankraštis, baigtas Nepriklausomybės pradžioje, pagulėjo keliose leidyklose, kol jo ėmėsi „Versus aureus”. „Pas mus ilgą laiką nebuvo skiriami autentiški ar išplaukiantys iš autentiškų Barboros portretai nuo grynai dailininko fantazijos sukurtų jos atvaizdų, – pasakoja autorė. – Pastarųjų ypač pagausėjo XIX amžiuje. Norėdama viską sustatyti į savo vietas ėmiausi „Karalienės Barboros ir jos atvaizdų”.
Atsekti, kaip ir kodėl klostėsi būtent tokia karalienės Barboros vaizdavimo tradicija, – painus ir sudėtingas, tačiau labai įdomus darbas. Menotyrininkė, autoritetinga Lietuvos senosios dailės tyrėja, solidžių veikalų („Portretas XVI-VIII a. Lietuvoje”, „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje”, „Procesijų altorėliai Lietuvoje”, „Apranga XVI-XVIII amžiaus Lietuvoje”) autorė prisipažįsta, kad ją dominusiems dalykams daugiau dėmesio galėjo skirti tik išėjusi į pensiją. Iki tol tai buvo tarsi atokvėpis nuo tiesioginių darbų.
Dauguma atvaizdų sunyko
Kalbamės su menotyrininke, šiuo metu triūsiančia prie veikalo apie senuosius skulptūrinius Lietuvos antkapius (iki XIX amžiaus) ir senąją laidoseną.
– Labiausiai smalsu, ar „tikrąją” Barborą galintys parodyti atvaizdai taip ir nugrimzdo į nebūtį?
– Yra vienintelis šiuo metu žinomas jos portretas, tapytas iš natūros. Jis saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Tai nedidelis paveikslas iš vadinamojo Žygimanto Augusto diptiko, vaizduojančio jo žmonas Elžbietą Habsburgaitę ir Barborą Radvilaitę. Diptikas atsirado veikiausiai po slaptų karaliaus tuoktuvių, XVI amžiaus penktajame dešimtmetyje. Nekyla abejonių, kad Barboros portretų, visafigūrių ir porinių su Žygimantu Augustu, būta ne vieno. Tačiau Augustui mirus ir į valdžią atėjus jo seseriai Onai Jogailaitei jie negailestingai šalinti – Barbora laikyta visos karališkosios šeimos negandų ir net dinastijos žlugimo priežastimi. Radvilų aplinkoje Barboros atvaizdai saugoti, darytos jų kopijos ar net kurti nauji šių portretų variantai. Tą sužinome iš mus pasiekusių Radvilų dvarų XVII-XVIII amžiaus inventorių. Gaila, bet dauguma tų atvaizdų laikui bėgant sunyko.
– Kokie įdomiausi šių jūsų tyrimų atradimai?
– Knygoje skelbiu kelis niekur nepublikuotus atvaizdus. Tyrėjų iki šiol neminėtą Barboros portretą Paryžiuje aptiko Vaižganto seserėnas Petras Klimas ir man atsiuntė jo nuotrauką. Tai XIX amžiuje tapytas atvaizdas, priklausantis kilmingos prancūzų giminės atstovei Isabelle d’Ornano, kurios motina buvo kilusi iš Radvilų; išvykdama iš Lietuvos kaip kraitį ji išsivežė ir šį kūrinį. Įdomiausias atradimas – Italijoje tapytas Barboros portretas, kuriame portretuojamoji pavaizduota labai graži, o dailininkas tikrai aukšto lygio. Kodėl žiūrovą gerokai nuvilia seniausieji mus pasiekę Radvilaitės paveikslai? Nes atlikti ne itin aukšto lygio dailininkų. Minimo portreto, vienintelio aukštos klasės Barboros atvaizdo autorius, – antruoju Tiziano laikytas Italijoje gyvenęs ir dirbęs Janas Stephanas van Calcaras. Kaip Lietuvoje veikiausiai nesilankęs dailininkas galėjo tapyti Radvilaitę, kuri savo ruožtu niekada nebuvo išvykusi į užsienį? Matyt, iš Vilniaus į Italiją šiam dailininkui buvo nusiųstas koks nors kitas jos portretas ar tiesiog iš natūros atliktas piešinys. Tai padaryti neturėjo būti sunku, nes XVI amžiaus viduryje Vilniuje darbavosi daugybė italų, palaikiusių ryšius su tėvyne. Paveiksle Barbora pavaizduota nėščia. Galbūt ir pats kūrinys užsakytas ryšium su tikru ar tariamu jos nėštumu.
– Kaip talismanas?
– Dešinėje rankoje ji laiko kažkokį metalo dirbinį. Galimas dalykas, kad tai rankenėlė veidrodžio, kuriam priskiriamas apotropinis poveikis ir kuris galbūt turėjo saugoti Barborą tokiu svarbiu jos gyvenimo periodu. Žygimanto taip laukiamo įpėdinio nebuvo (yra užuominų apie galimą Barboros persileidimą), taigi iš Italijos atkeliavusį meno kūrinį, ko gero, Barboros brolis, Radvila Rudasis, pasilaikė sau, kad seseriai nekeltų skaudžių prisiminimų. Vėliau paveikslas turbūt atiteko jaunesniajam Radvilos sūnui Radvilai Perkūnui, paskui – pastarojo dukrai Elzbietai Radvilaitei, ištekėjusiai už Levo Sapiegos. 1904 metais jis pakliuvo į Paryžiuje vykusį aukcioną ir buvo parduotas. Menotyrininkas Paulius Galaunė, lankydamasis Paryžiuje, pas bukinistą aptiko aukciono katalogą ir įsigijo keletą lakštų su kataloge pateiktu atvaizdu. Dabartinė kūrinio buvimo vieta nežinoma, o minėti lakštai saugomi Kaune, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose.
Vaizduojama skirtingai
– Ką kužda jūsų menotyrininkės nuojauta, ar kur nors glūdi dar nežinomų karalienės atvaizdų, galėsiančių papildyti ir praplėsti jūsų tyrimą?
– Buvo sukurta gema – smulkus brangakmenio reljefas, vaizduojantis Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Yra pagrindo spėti, kad ji dabar Vokietijoje. Čia, ko gero, jau kitų tyrėjų laukiantys atradimai.
– Ir detektyvo darbas?
– Čia visur detektyvo darbas.
– „Išdetektyvinote” ir Olesko pilies Barboros paslaptis.
– Netoli Lvovo esančios Olesko pilies biustas, aukšto lygio kūrinys, paženklintas Radvilų herbu, eksponuojamas kaip Barbora Radvilaitė – tokios nuomonės laikosi ir vietos mokslininkai. Tiriant jį teko nakvoti pačioje pilyje – nepaprastas įspūdis! Pavyko prieiti prie išvados, kad tai – gerokai anksčiau už Barborą Radvilaitę gyvenusios Žygimanto Senojo žmonos Barboros Zapolijos atvaizdas.
– Sutiktumėte, kad karalienę Barborą visuose atvaizduose stengiamasi idealizuoti?
– Yra vienas XVIII amžiaus raižinys, kur ji pavaizduota negraži, stora, sena, apdribusiais skruostais. O šiaip – idealizuota, ypač XIX amžiuje Lenkijoje. Anksčiau ten Barbora vertinta itin nepalankiai ir visaip šmeižta, o XIX amžiuje viskas persivertė į kitą pusę. Gausiuose scenai skirtuose veikaluose iš pasmerktos moters ji paversta idealia valdove, moters pavyzdžiu.
– Kodėl gi XIX amžiaus kūriniuose ji vaizduojama taip skirtingai?
– Didelė grupė to meto paveikslų iš tikrųjų neturi su Barbora nieko bendro. Dalis jų remiasi vieno dailininko per klaidą Radvilaitei priskirtu Elžbietos Habsburgaitės portretu (raižinio autorius naudojosi mūsų minėtu Žygimanto Augusto diptiku, kuriame nėra įrašų; dailininkui patrauklesnė pasirodė Elžbieta ir jis palaikė ją Barbora). Kiti dailininkai nė nemėgino studijuoti autentiškų Barboros atvaizdų. Nemažai ir sąmoningo klastojimo atvejų.
Kaip klastotės pavyzdį galima paminėti Mykolo Žilinsko nupirktą Theodorui van Thuldenui priskirtą Barboros Radvilaitės atvaizdą, tapytą 1594 metais. Kolekcininkas samdė ekspertus, bet, matyt, pasitaikė nesąžiningi žmonės, kad rekomendavo jam įsigyti šį kūrinį. Pirkėjas paklojo didelę sumą. Paveikslo autorius negali būti van Thuldenas dėl paprastutės priežasties – 1594-aisiais jis dar nebuvo gimęs… Kurioziškas atvejis. Būtų galima iškelti rimtą bylą, tik kas tuo užsiimtų? Kauno nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius prieš keletą metų paveikslą vežė į užsienį, dabar kūrinys įvardytas kitaip. Tiesa, dėl to jo kokybė nepagerėjo, jis apskritai nėra aukšto lygio.
Tik graži legenda
– Iš kur atsirado Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo sąsajos su Barbora Radvilaite?
– Užteko vienam lenkų istorikui (Juliuszui Klosui) 1923 metų vadove po Vilnių atsargiai užsiminti apie Madonos panašumą į Barborą, ir kiti autoriai, pasičiupę tą mintį, jau skelbė, kad tai tikrai Radvilaitė – galbūt vaikydamiesi sensacijos. Paveikslą esą tapė Žygimanto Augusto dvaro dailininkas, kuris, norėdamas įsiteikti valdovui, Dievo Motiną padarė panašią į karalienę. Tai graži legenda, bet viso labo legenda, rodanti neslūgstantį susidomėjimą Barboros asmeniu. Tezę apie Madoną kaip Radvilaitės atvaizdą, nors ji jau buvo sukritikuota, Lietuvoje skleidė istorikas Juozas Jurginis, išleidęs brošiūrą apie Aušros vartus. Jis lygino tariamąjį Barboros atvaizdą su XIX amžiaus pradžioje sukurtu Radvilaitės portretu. Iš tiesų abu kūriniai su Barbora Radvilaite neturi nieko bendro.
– Gal tai sąmoningas klaidinimas ateizacijos metais?
– Jurginiui nebuvo kliudoma skleisti tokius svarstymus, kad galbūt tikintiesiems parodytų – štai ką jūs garbinate ir sudievinate! O Aušros vartų paveikslo prototipas įtikinamai atskleistas lenkų mokslininkės Marijos Kalamajskos-Saeed – tai Antverpene raižytos Švč. Mergelės graviūros.