Lietuvos mokslų akademijos choras, neseniai lankęsis atokiausiuose Vilniaus krašto kampeliuose – Didžiasalyje ir Adutiškyje – matė žmonių šypsenas ir ašaras, girdėjo jų dainoms pritariančių balsų
Daugiau kaip 35 metus gyvuojantis Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras per savo kūrybinę veiklą aplankė ne vieną užsienio šalį, dainavo įvairiai auditorijai. „Tačiau ar gali Paryžiaus, Prahos, kito didmiesčio klausytojai prilygti saviems žmonėms? Ypač kai jie, gyvenantys pačiame Lietuvos pakraštyje, patys dalyvauja koncerte, kartais net išdrįsdami pusbalsiu chorui pritarti?”, – kalbėjo dvidešimt dvejus metus chore dirbantis, dvylika metų jam vadovaujantis dirigentas Vytautas Verseckas.
Didžiasalio šviesuoliai
Ankstų sekmadienio rytą iš Vilniaus į Didžiasalį pajudėję choristai gėrėjosi nuostabia Vilniaus krašto gamta, žavėjosi unikaliais gatviniais kaimais, nedideliais miesteliais su į dangų šaunančiais bažnyčių kuorais. Tik Didžiasalyje (viename iš trijų Ignalinos rajone), augusiame kartu su didžiuoju statybinių medžiagų susivienijimu, bažnyčios niekada nebuvo. Gamyba senokai žlugo, darbininkai išsilakstė, jų vietoje įsikūrė „bomžai”, naujausius Didžiasalio daugiabučius netrukę paversti landynėmis. Tokį pastatą išmaltais langais Dumblio gatvėje kaip orientyrą į koplyčią, įrengtą viename iš tipinės statybos vaikų darželio korpusų, nurodė Tverečiaus Šv. Trejybės bažnyčios klebonas Steponas Tunaitis. Jis, kiekvieną sekmadienį atvykstantis laikyti šv. Mišių į Didžiasalį, ir pasitiko chorą prie koplyčios. Čia, buvusiame vaikų žaidimų kambaryje – 132 sėdimosios vietos, tačiau žmonių susirinko daug daugiau. Jie meldėsi ir praėjimuose, ir koridoriuose, o po šv. Mišių liko pasiklausyti koncerto, neslėpė susižavėjimo.
„Nuostabus choras! Nepamenu, kada toks meistriškas kolektyvas pas mus viešėjo”, – kalbėjo Ignalinos rajono kultūros centro Didžiasalio filialo direktorė Audronė Marčiulionienė, vadovaujanti jau kitam darželio korpusui. – Nors Didžiasalyje vos apie du tūkstančiai gyventojų, yra savų inteligentų. Tai mokytojai, vaistininkės. Žmonės domisi menu, lankosi vietinių kūrėjų parodėlėse. Net nupirko tris darbus iš šiuo metu veikiančios ignalinietės Jadvygos Gotovskajos parodos”.
Adutiškio garsenybės
Iš toli raudonuoja dvibokštė Adutiško Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, didumu tarsi lenktyniaujanti su aukštais ir išdidžiais medžiais. Šventoriuje dar gerokai prieš pamaldas būriavosi vidurinės mokyklos moksleiviai ir nesitraukė nuo muzikos vadovės Janinos Maslianikienės. Gal du mėnesius adutiškiečiai repetavo Maironio ir Juozo Naujalio „Lietuva brangi”, Maironio ir Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė”, rengdamiesi istoriniam koncertui su garsiuoju Mokslų akademijos choru. „Ką gali žinoti, gal tarp šių vaikų yra būsimų muzikos garsenybių? – šypsojosi choro seniūnas Vilius Maslauskas. – Po daugelio metų ir jie, ir mes prisiminsime koncertą, įvykusį Adutiškio bažnyčioje.”
O kodėl gi ne? Tai jau miestelio senoliai, sutūpę šventoriaus saulutėje, linksi galvomis, kiekvienas savo vaikų ar vaikaičių istorijas prisimena. Štai 83 metus skaičiuojanti Genė Trečiokienė papasakoja apie sūnų mikrochirurgą, gyvenantį Vilniuje, ir vaikaitį, po studijų Amerikoje bei Europoje dirbantį Italijoje. Ir senolę kviečia į miestą kraustytis, bet negi belsies po svetimus kampus, kai vaikštai savo žeme? Tiesa, gimtieji Trečiokienės namai – Aradnikų kaime; šiandien jau Baltarusijoje, gal už 10 metrų nuo valstybes skiriančios sienos. Tuos kelis žingsnius į gimtąjį kaimą nupėdinti reikia gauti leidimą.
Pilnutėlėje bažnyčioje, regis, tilpo visas miestelis. Po šv. Mišių žmonės apsalę klausėsi vilniečių choro, atlikusio Alvido Remesos „Mišias”, Stasio Šimkaus ir Fausto Kiršos „Ežerėlį”, Gabrielio Faure „Ave Marija”, kitų kūrinių. Tarp jų – su moksleivių balsais nuvilnijusi „Lietuva brangi”, „Kur bėga Šešupė”. Žmonės, plojimais paskatinę savo jaunuosius dainininkus, neužmiršo ir Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio dalyvės Alfonsės Abaravičienės. Ansamblietė kartu su kolektyvo nariais neseniai iš Vilniaus parvežė garbingą „Aukso paukštės” apdovanojimą; šįkart gėlės saviveiklininkei įteiktos jos aštuoniasdešimtmečio proga.
Sekmadienį po ištuštėjusį Adutiškį blaškosi tik varnos, garsiai skelbiančios paskutines naujienas.