Pasmerkti skurdui

Lietuvoje ligoninės kratosi senų žmonių

Nesibaigianti sveikatos apsaugos sistemos reforma vis labiau gręžiasi nuo tų, kuriems ji skirta – nuo ligonių. Reformos organizatoriai, atrodo, pirmiausiai skuba atsižvelgti ne tiek į gydymo įstaigų, bet medicinos valdininkų interesus. Argi ne dėl to iš ligoninių jau pradeda išvaryti dar ne visai pasveikusius žmones? Daktarui, kuris greičiau pagydė, nes išdrįso ligoniui išrašyti brangesnių ir efektyvesnių vaistų, vietoj pagyrimo liepiama atsiskaityti iš savo piniginės.

Senstanti ir nykstanti visuomenė

Pastaruoju metu vykstantys neįprasti pakitimai demografijos specialistams jau senokai kelia nerimą. Lietuvoje kasmet 10-13 tūkstančių žmonių daugiau miršta, nei gimsta. Statistikos departamento duomenimis, pernai šalyje gimė 30467, o mirė 43774 žmonės. Ta pati statistika teigia, kad pernai daugiau nei penktadalį gyventojų sudarė 60 metų ir vyresni piliečiai.

Senėjimo tendenciją, anot specialistų, lemia mažas gimstamumas bei ilgėjanti gyvenimo trukmė. Prognozuojama, kad apie 2030 metus 60 metų ir vyresni žmonės jau sudarys apie trečdalį visų gyventojų. Tuo pačiu laiku Lietuvoje dėl emigracijos ir kitų veiksnių žmonių dar sumažės 9 proc. Tada mūsų liks tik apie 3,1 milijono. Tuo verčia patikėti vis ženklesnis migracijos santykis. Pavyzdžiui, pernai pas mus atvyko apie 7 tūkstančius, bet išvyko dvigubai daugiau (15571) žmonių. Kai tuo tarpu 2002 metais į užsienį išvyko 7086 piliečiai, o atvyko 5110.

Ši niūri statistika ypač jaudina tėvynėje pasiliekančius, dėl senatvės ir kitų priežasčių negalinčius emigruoti, tautiečius. Visi supranta, kad socialinė parama deramai nepagerės, nes paprasčiausiai nebus kam uždirbti didesnių pensijų, pašalpų, kompensacijų.

Pagyvenę žmonės nereikalingi?

Šiame kontekste susidaro labai svarbi medicininio aptarnavimo problema. Pagyvenusiems žmonėms pradeda „lįsti” iki tol paties organizmo tramdytos ligos, atsiliepia ir jaunystės nuklydimai. Tą pastebi ir mūsų skaitytojai. Štai Jadvyga Pilypaitienė iš Raseinių rajono, pasiūliusi šią temą, rašo: „Esu jau pagyvenusi moteris, bet Dievas iki šiol buvo davęs sveikatos, todėl pas daktarus nevaikščiojau, ligoninėse nesivoliojau. Neturėjau supratimo, kaip ten viskas dabar vyksta. Nesiimsiu aiškinti visų mano patirtų skriaudų ir nuotykių, bet susidariau nuomonę, kad senyvi žmonės čia nelaukiami, negerbiami, o ypač – atvykę iš kaimo, nes tokie dažniausiai neturi pinigų”.

Moterį skaudina tai, kad po operacijos, jau kitą dieną, daktarai skubinosi išrašyti namo, nors savijauta, švelniai tariant, buvo prastoka. „Nejaugi aš visą gyvenimą dirbdama ir mokėdama socialinio draudimo mokesčius, neturiu teisės tikrai išsigydyti? Kaip sakoma, savo kailiu įsitikinau, ką reiškia lovadienių tramdymo programos, premijos iš „sutaupytų” gydymui lėšų”, – piktinosi J.Pilypaitienė.

Ypač tragiška padėtis klostosi kaime, nors čia, anot statistikos, gimstamumas kiek didesnis, bet spartų senėjimą nulemia jaunų žmonių migracija į užsienį ir į Lietuvos miestus. Vietos savivaldybės ne visada atsispiria nurodymams „iš aukščiau” seniūnijose panaikinti ambulatorijas, vadinamuosius felčerių-akušerių punktus, dantų gydymo kabinetus. Viskas lyg ir daroma žmonių labui – iš sutaupytų lėšų bus geriau sukoncentruota gydymo aparatūra didžiausiuose šalies miestuose. Neramu ir rajonų centruose, nes čia norima ligonines paversti tik slaugos namais. Ne vienas klausia: „Argi tokie reformatoriai neturi kaime giminių, bent pažįstamų, kurie papasakotų apie savo beviltišką dalią? Staiga susirgusiam kaimiečiui tie „specializuoti centrai” nepasiekiami kaip miražas dykumoje”. Nelaimės atveju skaudžiausiai pasigendama „savo daktarytės”, kuri ir be sudėtingos aparatūros sugebėdavo suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau, taupumo sumetimais, jos etatas jau panaikintas, specialistė liko bedarbė ir išsikėlė gyventi kitur. O sveikatos punkte švilpauja vėjai ir vietos girtuoklėliai, kurie „gydosi” savo priemonėmis.

Kai kur ir miestuose jau kratomasi prirašyti pagyvenusius, iš kitur, pavyzdžiui, iš kaimo, pas vaikus atvykusius gyventi ligotus tėvus. Mat ligoninėje jie gali numirti ir sugadinti statistiką, išeikvoti valdininkų jau ir taip trupinamus gydymo įstaigų resursus. Akyse tarsi nebylus nuosprendis: „O koks skirtumas, ar seniokas numirs savaite anksčiau, ar vėliau?”

Nenori tokios tėvynės

Neišsemiamos istorijos apie būtinybę į ligoninę atsinešti savo šlepetes, chalatą, vaistus, tvarsliavą, maistą. Aštrialiežuviai dar prideda, kad netrukus reikės atsivesti ir savo gydytoją, operacinėje įteikti savo darbo peilį… Kai kurie daktarai pacientui dabar griežtai nurodo, į kurią vaistinę eiti vaistų, o jeigu šie nepadėjo, tai velionio artimieji išgirs ne mažiau griežtesnę rekomendaciją, kur nelaimėlį… pašarvoti. Kai kurios ligoninės su ritualinių paslaugų įmonėmis sudariusios abipusiai (tik ne pacientams) naudingas sutartis.

Lietuvoje dar gyvena apie 400 šimtamečių, netoli šios ribos atsidūrę dar apie 3000 žmonių. Dalis jų nuo seno turi pažįstamų ar panašaus amžiaus giminaičių užsienyje. Daugelis jų puoselėjo mintį sugrįžti į nepriklausomą Lietuvą, būti palaidoti šalia artimųjų. Tačiau atvykę ir sužinoję, kas jų čia lauktų, dauguma tokių patriotinių jausmų atsisako. Jie tik pasakoja, kad, pavyzdžiui, Australijoje, visą gyvenimą dirbęs ir mokėjęs mokesčius žmogus, senatvėje sulaukia išskirtinio dėmesio. Jis gauna valstybinę ar iš buvusios darbovietės pensiją, kuri nežemina žmogiško orumo. Senelius nuolat lanko medikai ir socialiniai darbuotojai, kurie, jeigu reikia, atneša ne tik vaistų, bet ir maisto, palengvina buities rūpesčius. Todėl atvykėliai negali suprasti, kodėl tokių elementarių dalykų nėra pas mus? Kodėl nusenusio žmogaus karšinimas gula tik ant vaikų ar kitų giminaičių pečių? Lietuvoje nusamdyti slaugytoją kainuoja gal net daugiau, nei patys giminaičiai uždirba.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.