Į 175 hektarų plote palei Kauno marias išsidėsčiusį muziejų, atšilus orams, vis dažniau suka ekskursijų autobusai ir pavieniai lankytojai. Čia galima ne tik pamatyti miniatiūrinę Lietuvą su visais jos etnografiniais regionais, bet ir pagal senuosius lietuviškus papročius atšvęsti asmenines šeimynines šventes.
Etnografijos gyslą atranda ir verslas
„Pas mus galima iš anksto užsisakyti teminį užsiėmimą ir surengti mergvakarį, vestuves, krikštynas. Religinės vestuvių ir krikštynų apeigos vyksta muziejaus teritorijoje esančioje XVIII a. koplyčioje. Yra labai daug norinčiųjų pagal lietuviškus papročius tuoktis, pakrikštyti kūdikį. Vestuvininkų eilė jau sudaryta iki liepos vidurio”, – sako pirmasis Liaudies buities muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas, dabar dirbantis direktoriaus pavaduotoju muziejininkystei.
Vis dėlto muziejaus lankytojų skaičius, lyginant su sovietiniais laikais, yra sumažėjęs perpus. Pernai jų sulaukta apie 80 tūkstančių. „Anuomet masiškai traukdavo ekskursijos iš kolūkių, fabrikų. Etnografinis paveldas tada dar buvo naujiena”, – pastebi V.Stanikūnas.
Mažiau nei pusmetį Lietuvos liaudies buities muziejui vadovaujanti paveldo srities specialistė, istorikė Violeta Reipaitė pripažįsta, kad tenka patirti stiprią komercinių struktūrų, eksploatuojančių etnografijos gyslą, konkurenciją.
„Verslas pastaruoju metu tikrai intensyviai naudojasi etnografijos motyvais, tačiau dažniausiai ne itin vykusiomis imitacijomis. Pavadinčiau tai etnografiniu kiču, kuriuo lengvai galima įsiteikti lankytojams. Pas mus žmonės atranda autentišką paveldą”, – akcentuoja Liaudies buities muziejaus direktorė.
Kam linksmybės, kam ramybė
Muziejininkai sako, kad į ekspoziciją po atviru dangumi ateinančių žmonių nuomonės ir pageidavimai gana prieštaringi.
„Vieni nori masinių renginių, tokių kaip Užgavėnės. Kiti būtų linkę važinėtis po teritoriją savo transportu ir likti tik stebėtojais. Dar kiti noriai įsijungia į siūlomą veiksmą. Yra pageidaujančių kamerinių renginių, ramaus pasivaikščiojimo pėsčiomis. Muziejaus uždavinys – pagal išgales maksimaliai tenkinti įvairių žmonių grupių poreikius. Savo lankytojus ugdome nuo mažumės, siūlydami jiems edukacines programas”, – pasakoja V.Reipaitė. Vaikai gali praleisti dieną spaudos draudimo laikų slaptoje „daraktoriaus” mokykloje, išmokti daryti balanos gadynės laikų apšvietimo priemones, lieti žvakes, lipdyti molines švilpynes.
V.Stanikūnas svarsto, kad atpiginus bilietus lankytojų galėtų pagausėti. „Bilietas suaugusiam žmogui kainuoja 6 litus. Dar reikia susimokėti 4 litus už automobilio pastatymą aikštelėje. Šeimai su vaikais tai jau nepigi iškyla”. Jo manymu, lankytojų pramogoms ir vėžinimui po teritoriją labiau reikėtų įdarbinti muziejaus arklius. „Dabar važiai per maži, dviviečiai. Į didesnius vežimaičius tilptų daugiau ekskursantų”.
Apie pinigus, arklius ir kompiuterius
Muziejaus direktorė didžiausia Liaudies buities muziejaus problema vadina per mažą finansavimą. „Pernai muziejaus biudžetą sudarė beveik trys milijonai litų. Į tą sumą įėjo darbuotojų atlyginimai, mokesčiai, valstybės investicijų programa ir kitų veiklos programų finansavimas. Muziejuje dirba 115 nuolatinių darbuotojų, o sezono metu papildomai įdarbinami 35 žmonės. Darbuotojų atlyginimus pavadinčiau katastrofiškai mažais”, – sako V.Reipaitė.
„Muziejus – tai didelis ūkis. Reikia prižiūrėti ir saugoti milžinišką teritoriją, šienauti, remontuoti ekspozicijos pastatus, kilometrus tvorų. Auginame „žemaitukų” bandą, kurioje dabar dvi dešimtys žirgų”, – vardija direktorė.
„Visiškai susidėvėjęs transportas, biuro technika, trūksta kompiuterių. Nėra įgarsinimo, garso ir vaizdo aparatūros. Neturime eksponatų saugyklos, o mūsų rinkinių fonduose jų yra 83 tūkstančiai vienetų. Eksponatai saugomi sodybų pastatuose, kurių negalime atidaryti lankytojams ir kuriuose saugojimo sąlygos visiškai neatitinka reikalavimų”, – tęsia muziejaus bėdų sąrašą jo vadovė.
Kad trobos atgytų
Pagrindinis maršrutas, kuriuo po ekspoziciją keliauja lankytojai, nusidriekia net 6,5 kilometro. Prieš jų akis atsiveria Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos etnografiniai sektoriai su jiems būdingais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais.
„Ieškodami įdomių senovinių trobesių su etnografu Klemensu Čerbulėnu, kitais muziejaus tarybos nariais išmaišėme visą Lietuvą. Turėjome patriotiškai nusiteikusių talkininkų provincijoje, kurie mums pranešdavo, kur yra išlikusi kokia graži sena klėtis ar dar kas. Muziejaus kūrimosi laikotarpiu į jo teritoriją kasmet perkeldavome po 12-13 pastatų. Pirmąjį pastatėme jau 1967 metais”, – prisimena Vytautas Stanikūnas.
Šiandien smalsų lankytojo žvilgsnį patraukia apie 130 įvairios paskirties senovinių trobesių. Paskutiniai įkurdinti muziejaus miestelyje. Miestelyje dirba gintaro meistrai, juvelyras, puodžius, audėja, drožėjas, tekintojas. Jų dirbtuvėlėse galima ne tik suvenyrų įsigyti, bet ir pamatyti gyvai demonstruojamus amatus.
„Mano nuomone, ir nedideles muziejaus sodybėles reikėtų atiduoti amatininkams – tegu koks kubilius dirba ir pardavinėja savo kubilus, kaušus lankytojams”, – kalba direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei.
Muziejaus direktorė V.Reipaitė žada, kad šį sezoną interpretatorių veikla suaktyvės, tam tikromis savaitės dienomis lankytojams bus demonstruojami įvairių amatininkų darbai.
„Ilgametės muziejaus ekskursijų vadovės Vida Olechnovičienė, Teodora Morkūnienė turi didelę patirtį, sugeba atsižvelgti į lankytojų išsilavinimą, amžių, tautybę, profesijas, kitus interesus. Ekskursijų vadovės tuo pat metu yra ir mūsų renginių bei teminių užsiėmimų scenaristės ir atlikėjos”, – pabrėžia didelę jų patirtį direktorė.
Jubiliejui – parodos ir konferencijos
Lietuvos liaudies buities muziejus buvo įkurtas prieš 40 metų. 1966-aisiais oficialiu valdžios sprendimu įteisinta mokslininkų, architektų, etnografų ilgai brandinta idėja įkurti gamtoje ekspoziciją, atspindinčią lietuvių buitį ir gyvenseną.
„Muziejui atsiradus popieriuje, aštuonerius metus važinėjome po Lietuvą, ieškodami senovinių pastatų ir daiktų, vyko projektavimo darbai. Patirties sėmėmės iš latvių, jau nuo 1924 metų turėjusių tokią ekspoziciją po atviru dangumi, iš estų, kūrusių ją panašiu metu kaip mes. Daugiau tokių Sovietų Sąjungoje neturėjo niekas. 1974 metų vasarą Lietuvos liaudies buities muziejus buvo iškilmingai atidarytas ir išsyk tapo turistų meka”, – prisimena pirmasis jo direktorius V.Stanikūnas.
Lietuvos liaudies buities muziejui jubiliejiniai metai, pasak jo direktorės V.Reipaitės, atsispindi ir jo šiemetinėje veikloje: „Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje pas mus vyko dvi mokslinės konferencijos. Jubiliejaus paminėjimui rengiama birželio pradžioje pakviesianti paroda, kurioje bus atskleistas muziejaus kūrimas ir raida, rodomi eksponatai iš jo fondų”.
Palaikomi tarptautiniai ryšiai su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Rusijos muziejais po atviru dangumi. „Kiekvieno iš jų patirtis susiklostė skirtingomis sąlygomis. Kaip pastebėjo kolegos iš Danijos, jie gali pasimokyti iš mūsų, kaip dirbti muziejinį darbą be pinigų, o mes turime progą pasimokyti, ko galima pasiekti su pinigais”, – vardijo direktorė.