„Neskubėk ir būsi pirmas” – byloja liaudies išmintis. Net jei ji ir ne visada pasiteisina, vairuojant mieste skubėti tikrai neverta. Tuo dar kartą įsitikino PB žurnalistai, atlikę eksperimentą miesto gatvėse: važiuojant skirtingais režimais pavyko sutaupyti vos 3-4 minutes, o degalų buvo sunaudota net 40 procentų daugiau.
Kaip buvo rašyta, dėl laiko trūkumo PB ekipažas nedalyvavo žygyje „Taupiai ekonominio savarankiškumo link”. Tačiau surengtas kitoks eksperimentas: bandyta išsiaiškinti, ko vertas skubėjimas mieste – kiek laiko galima sutaupyti skirtingais režimais važiuojant iš vieno miesto galo į kitą.
Kalbėjimas (ir rašymas) apie oro taršą, ekologiją – didelei daliai lietuvių visiškai „iki lemputės”. Panaši situacija ir kalbant apie eismo saugumą. Nedaug yra tokių, kurie pripažįsta, kad galėtų vairuoti ir geriau. Daugumai vairuotojų nereikia jokių patarimų – jie beveik šumacheriai, alonsai ir senos kartu sudėjus. Vos tik sulaukus žalio šviesoforo signalo – „gazas – dugnas”… Ir „įspūdingas” spurtas… iki kito šviesoforo. Žinoma, raudono.
Važiuoji lygiagrečiai (nesidraskydamas, bet ir nė kiek neatsilikdamas) su tokiu „sportininku” per pusę miesto ir galvoji: „Žmogau, negi nesupranti, kad šitaip niekur greičiau nenulėksi?” Pagaliau už greičio viršijimą, manevravimo taisyklių pažeidimą gali „užsirauti ir ant Eismo priežiūros tarnybos pareigūnų”. Tada teks sugaišti ne vieną ir ne dvi minutes…
Eksperimento tikslas ir sąlygos
Labiau patyrę vairuotojai puikiai žino, kad vairavimas (ir taupymas) miesto gatvėse ir užmiesčio keliuose – du skirtingi dalykai.
Mieste dėl palyginti nedidelio greičio oro pasipriešinimas beveik neturi įtakos degalų sąnaudoms. Tačiau tenka dažnai pristabdyti sankryžose ir ties pėsčiųjų perėjomis, laukti, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas. Tad pagrindinis kriterijus, leidžiantis tuščiai neeikvoti degalų mieste, – vairuotojo sugebėjimas „skaityti kelią”: t.y. iš anksto numatyti situaciją, prognozuoti kitų eismo dalyvių veiksmus ir pasirinkti optimalų greitį bei važiavimo trajektoriją, kad nereikėtų staiga stabdyti; jei priekyje dega raudonas šviesoforo signalas, išnaudoti automobilio inerciją ir riedėti laisvąja pavara sankryžos link, prireikus – truputį pristabdyti, ir, užsidegus žaliai šviesai, vėl didinti greitį trečiąja ar net ketvirtąja pavara.
Kad visa tai nebūtų tik teoriniai išvedžiojimai (nors taupaus vairavimo tiesos jau ne kartą įrodytos ir teoriškai, ir praktiškai), nuspręsta praktiškai palyginti du visiškai priešingus vairavimo stilius: taupųjį ir agresyvųjį.
Eksperimento sąlygos – labai paprastos: pasirinktas maršrutas tuo pačiu automobiliu įveikiamas du kartus.
Pirmasis važiavimas – itin taupus, siekiant sunaudoti kuo mažiau degalų, tačiau ir nestabdant eismo, netrukdant kitiems eismo dalyviams.
Antrasis važiavimas – gerokai agresyvesniu stiliumi (t.y. įsivaizduojant, esą kažkur labai skubame, pavyzdžiui, į svarbų susitikimą ar pan.). Šiuo atveju svarbiausia sąlyga – atvažiuoti kuo greičiau. Leidome šiek tiek viršyti greitį, pavojingai manevruoti, „prašokti” sankryžą per geltoną šviesoforo signalą… Tačiau darėme tai „sveiko proto ribose” – maždaug taip, kaip dažnas mūsų, vairuotojų, leidžia sau nusikalsti kasdien.
Maršrutas ir dalyviai
Pasirinkome maršrutą per visą miestą nuo automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos ir pramogų centro „Babilonas” iki kavinės „Pas Katiną” Vaivaduose. Bandymo trasa su daugybe sankryžų ir šviesoforų driekėsi Klaipėdos, Nemuno, Ramygalos, Vilniaus, J.Basanavičiaus, Smėlynės, Paliūniškio gatvėmis ir Kupiškio plentu (tiksliau, Lėvens gatve Vaivaduose). Bendras šios distancijos ilgis – 9 kilometrai.
Automobilis – „Citroen C4” (jį eksperimentui mielai paskolino UAB „Be limito” – „Citroen” atstovė Panevėžio regione) su 1,6 litro darbo tūrio (110 AG) benzininiu 16 vožtuvų varikliu ir penkialaipsne mechanine pavarų dėže. Tuščio „Citroen C4” masė – 1200 kg, visiškai pakrauto (su 5 keleiviais, kroviniu, pilnu degalų baku) – 1732 kg. Gamintojo deklaruojamos degalų sąnaudos mieste – 9,5 litro šimtui kilometrų. Žodžiu, vidutinės klasės automobilis su ne pačiu taupiausiu varikliu – mašina, gana artima vidutiniam statistiniam automobiliui, kokiu dešimtys tūkstančių (tik gerokai senesnių) rieda Lietuvos keliais.
Pirmasis vairuotojas – šių eilučių autorius. Amžius – beveik 35 metai, vairavimo stažas – 17 metų.
Antroji vairuotoja – PB televizijos priedo „TV balsas” vadovė Jarūnė Girniutė. Amžius – 23 metai, vairavimo stažas – beveik 5 metai.
Trečiasis ekipažo narys – miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešųjų ryšių grupės vyresnysis specialistas, ATV laidos „Tulpių 60” vienas kūrėjų Raimondas Šimiliūnas. Jis atliko „nepriklausomo auditoriaus” vaidmenį ir filmavimo kamera fiksavo eksperimento rezultatus.
Pirmas dublis: taupiai
„Citroen” variklis įšilęs iki optimalios darbo temperatūros, kompiuterio rodmenys nustatyti ties nuliu – galima pradėti eksperimentą.
11.20 val. – startas. Neskubėdamas pajudu, antrąja pavara suku į dešinę – iš Savitiškio gatvės į Klaipėdos. Pamažu didinu greitį. Vis dėlto įsibėgėjant kompiuteris rodo 7-8 litrų šimtui kilometrų momentines degalų sąnaudas.
Eismas nelabai intensyvus. Sankryžoje su Projektuotojų gatve nesunkiai „įsipaišome” į žalią šviesoforo signalą. Jungiu penktąja pavarą. Greitis – 50-52 km/val., variklis veikia mažiau kaip 2000 sūkių per minutę greičiu. Degalų sąnaudos – jau tik 5-4,5 litro šimtui kilometrų.
Iš tolo matau, kad F.Vaitkaus ir Klaipėdos gatvių sankryžoje dega raudonas šviesoforo signalas, todėl išjungiu laisvąją pavarą ir riedu. Artėjant prie sankryžos tenka truputį pristabdyti. Užsidega žalia šviesa, jungiu antrąją pavarą ir vėl švelniai didinu greitį. Trečia pavara įsibėgėjame iki 50 km/val., tuomet vėl jungiu laisvąją – riedam iš inercijos (išnaudojam nedidelę nuokalnę, be to, suksime į dešinę, tad nebeverta skubėti).
Pasukus į Nemuno gatvę (greitis apie 40 km/val.), iškart jungiama trečioji pavara (įsibėgėjant kompiuteris rodo degalų sąnaudas iki 8 l/100 km), tada ketvirtoji ir vėl laisvoji, nes priekyje vėl matyti degantis raudonas šviesoforo signalas. Ties Molainių ir Nemuno gatvių sankryža tenka truputį pristabdyti. Užsidegus žaliai šviesai, vėl trečia pavara didinu greitį iki 45-50 km/val. Pagal tokį pat scenarijų įveikiu ir sankryžą su J.Tilvyčio gatve.
Toliau Nemuno gatve riedam itin ekonomiškai: kiek daugiau kaip 1,5 tūkst. sūkių per minutę, 5 pavara; degalų sąnaudos – apie 4,5 litro.
Nemuno ir Ramygalos gatvių sankryžoje – pirmas sustojimas prie šviesoforo. Posūkis į kairę, keletas mini stabdymų Ramygalos gatvėje (pėstieji neįvertino mūsų noro taupyti), nesustodami išsukame dešinėn, į Vilniaus gatvę.
Labai sėkmingai (t.y. taupiai, beveik nestabdydamas) įveikiu kairįjį posūkį Vilniaus bei J.Basanavičiaus gatvių sankryžoje. Tačiau ties reguliuojamąja pėsčiųjų perėja prie centrinės turgavietės vis dėlto „užsiraunu ant raudono”. Nieko nepadarysi, tenka laukti.
Riedant Smėlynės gatve kruiziniu apie 50 km/val. greičiu, „Citroen” borto kompiuteris vėl rodo malonius akiai skaičius: momentinės degalų sąnaudos – 5-6 litrai šimtui kilometrų.
Dar vienas sustojimas prie šviesoforo – S.Kerbedžio ir Smėlynės gatvių sankryžoje. Sulaukęs žalios šviesos, stengiuosi įsibėgėti, kaip man atrodo, kaip galima ramiau, tačiau kompiuterio ekrane vis tiek šviečia gerokai didesnės nei norėtųsi benzino sąnaudos (9,4-9,8 l/100 km).
Dešinysis posūkis į Paliūniškio gatvę. Čia leistinas greitis – jau 70 km/val. Įsibėgėju net iki 80 km/val. ir bemaž nuo gatvės vidurio vėl riedu laisvąja pavara. Prie posūkio į Vaivadus atriedame didesniu kaip 30 km/val. greičiu.
Paskutinėje maršruto dalyje priešpriešiais važiuojantys vairuotojai demonstruoja solidarumą – mirksi žibintų šviesomis. Vadinasi, priekyje sutiksime Eismo priežiūros tarnybos ekipažą su radaru. Greičio viršyti net nesiruošiu (eksperimento tikslas, primenu, – taupyti): greitis 48-49 km/val., degalų sąnaudos – 4,8-4,9 litro šimtui kilometrų.
11.38 val. – pirmasis finišas aikštelėje prie kavinės „Pas Katiną”. Automobilio kompiuteris rodo tokius rezultatus: sugaištas laikas – 18 min. (11.20-11.38 val.), vidutinis greitis – 35 km/val., vidutinės degalų sąnaudos – 6 litrai šimtui kilometrų.
Antras dublis: agresyviau
Įdomu, kiek greičiau pavyks grįžti iš Vaivadų prie „Babilono” netaupant?
Nesistengiu kuo greičiau jungti aukštesnės pavaros – duodu varikliui išsisukti iki 3-4 tūkstančių sūkių. Važiuoti daug smagiau, tačiau ir mašinos „apetitas” gerokai didesnis – mažiau 10 l/100 km kompiuteris nerodo.
Paliūniškio gatvėje važiuojant pastoviu 90 km/val. greičiu (variklio sūkiai – apie 2,5 tūkst.) degalų sąnaudos stabilizuojasi ties maždaug 8 litrais 100 kilometrų.
Deja, Smėlynės ir Paliūniškio gatvių sankryžoje pasitinka raudonas šviesoforo signalas: tenka stovėt, laukt… O laikrodis tiksi.
Žalia. Galingas startas – galingas ir degalų suvartojimas: 17, netgi 20 litrų šimtui kilometrų. Per mirksinčią žalią „prašokam” S.Kerbedžio ir Smėlynės gatvių sankryžą. Smėlynės gatvėje greitis – 55-56 km/val. Pirmojoje eismo juostoje stovi automobiliai, priekyje mūsų važiuojantys „mikriukai” juda būtent tokiu greičiu. Lenkti nėra galimybių.
Mandagumas dabar mums nerūpi. Tad pėsčiųjų nepraleidžiam. Ačiū Dievui, po ratais jie nepuola. Tačiau ties perėja prie ligoninės tenka sustoti – raudonas šviesoforo signalas.
Vėl galingas startas, manevruodami šiurkščiai, agresyviai, net rizikingai, aplenkiame porą mikroautobusų… Sąnaudos – daugiau kaip 20 litrų. Bet iškart už tilto, ties išvažiavimu iš prekybos centro „Maxima”, – vėl raudona šviesa.
Miesto centre lenkimo galimybės labai ribotos. J.Basanavičiaus ir Vilniaus gatvėmis esam priversti „šliaužti” paskui autobusą. Posūkis į kairę, į Ramygalos gatvę, bet iš karto „prašokti” sankryžos nepavyksta – per daug „užsikimšusi”. Prieš mus važiavusio automobilio vairuotojas baigia manevrą jau degant geltonam signalui. Degant raudonam „rauti” nesiryžtame – juk nuspręsta rizikuoti tik protingai. Pagaliau ir svetimo automobilio sudaužyti nesinori.
Beveik sulaukęs žalios šviesos, t.y. iš raudono šviesoforo signalo mirktelėjimo supratęs, kad tuoj įsijungs žalias, agresyviai „raunu” iš vietos, prašoku sankryžoje į kairę…
Ramygalos gatvę įveikiu be didesnių stabdymų, šiek tiek didesniu nei leistina greičiu. Nemuno gatvėje norėtųsi „atsigriebti” prarastą laiką. Vis dėlto greitis – tik 52-54 km/val.: priekyje mūsų važiuoja „fura”, pirmoje juostoje stovi mašinos – aplenkti nėra galimybių.
Užtat sankryžas su Pilėnų ir J.Tilvyčio gatvėmis pravažiuojame nesustodami. Iki Nemuno ir Molainių gatvių sankryžos atlekiu net 80 km/val. greičiu – vėl suspėju per žalią šviesą. Bet Nemuno ir Klaipėdos gatvių sankryžoje vėl tenka stabdyt prie šviesoforo.
Klaipėdos gatvėje šviesoforai vėl neatsižvelgia į mūsų norą skubėti. Situacija tiesiog paradoksali: esame priversti stabdyti ir ties F.Vaitkaus ir Klaipėdos gatvių sankryža, ir stovėti Projektuotojų ir Klaipėdos bei Klaipėdos ir Savitiškio gatvių sankryžose.
Pagaliau finišas. Rezultatai: laikas – 15 minučių (11.46-12.01 val.), vidutinis greitis – 36 km/val., benzino sąnaudos – 9,9 litro šimtui kilometrų.
Trys „auksinės” minutės
Eksperimento rezultatai – akivaizdžiai „žudantys”: laiko skirtumas – vos 3 minutės, o degalų sąnaudų skirtumas – 3,9 litro, arba beveik 40 procentų šimtui kilometrų.
Galima skaičiuoti ir kitaip. Taupiai važiuojant sunaudota apie 0,54 lito benzino, skubant tas pats atstumas įveiktas su 0,89 litro. Kitaip sakant, sutaupytos 3 minutės atsiėjo 0,35 litro degalų. Benzino kaina jau siekia nuo 3,30 lito už litrą. Taigi 1,15-1,16 lito tiesiog išlėkė per išmetimo vamzdį. Kiekviena iš sutaupytų minučių papildomai kainavo apie 38 centus.
Nesunkiai galima apskaičiuoti, kaip neigiamai paveiktų piniginę, jei važiuotume ne simbolinį atstumą (9 km) – juk dažnas mūsų per dieną mieste nuvažiuojame ir 50, ir 100, ir net daugiau kilometrų.
Pagaliau, jei policijos pareigūnai būtų fiksavę visus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, baudoms sumokėti būtų prireikėję ne vieno šimto litų.
Pakartojimas
Kadangi pirmasis bandymas vyko itin sėkmingai, tarsi surežisuotas (taupiai riedant daugumą šviesoforų prašokome per žalią šviesą, o skubant prie didesnės dalies jų teko stabdyti), nutarėme eksperimentą pakartoti. Šįkart į Vaivadus važiuoju agresyvesniu stiliumi, o grįšiu taupydamas.
Klaipėdos gatvės sankryžas įveikiame be ilgesnių stoviniavimų. Nemuno gatve irgi važiuojame beveik nestabdydami. Greitis – daugiau kaip 60 km/val. Turime vilties, kad šįkart pavyks sutaupyti daugiau laiko.
Pirmas sustojimas – ties Nemuno ir Ramygalos gatvių sankryža. Priekyje mūsų važiavusio „Volvo” vairuotojas užsidegus geltonam šviesoforo signalui net nebando sukti į kairę. Tad priversti laukti ir mes.
Centre irgi porą kartų tenka stabtelėti prie šviesoforų. S.Kerbedžio ir Smėlynės gatvių sankryžą kertame jau degant geltonam šviesoforo signalui. Ir Paliūniškio gatvėje, ir paskutinėje dalyje Vaivaduose taupome tik laiką (greitis – net iki 95 km/val.), o ne degalus.
Šio važiavimo rezultatai tokie: laikas – 13 min. (12.05-12.18 val.), degalų sąnaudos – 10,6 litro šimtui kilometrų, vidutinis greitis – 37 km per valandą.
Ketvirtą kartą įveikiant tą pačią distanciją (šįkart – vėl taupiuoju režimu) šviesoforo signalai nebuvo tokie palankūs kaip patį pirmąjį kartą. Teko ir pristabdyti, ir keletą kartų palaukti prie raudono šviesoforo. Žodžiu, trečio ir ketvirto važiavimo aplinkybės – gana panašios.
Ir štai mes vėl prie „Babilono”. Automobilio kompiuteris pateikia tokius rezultatus: laikas – 17 minučių (12.20-12.37 val.). Gali būti, kad tam turėjo įtakos ir intensyvesnis eismas per pietus. Vidutinės degalų sąnaudos – 6,7 litro šimtui kilometrų. Vidutinis greitis – 31 km/val.
Taigi šįkart skubant pavyko važiuoti vidutiniškai 6 kilometrais per valandą didesniu greičiu ir sutaupyti 4 minutes. Degalų sąnaudų skirtumas – vėl 3,9 litro šimtui kilometrų kelio. Tačiau procentine išraiška šįkart degalų sąnaudų skirtumas (tarp taupaus ir agresyvaus važiavimo) sudaro daugiau kaip 40 procentų.
Kita vairuotoja – „švelnesni” rezultatai
Užleidžiu vietą prie vairo jaunesnei kolegei. Ji iškart startuoja sportišku režimu: padangų nesvilina, bet…
Remiantis automobilio kompiuterio duomenimis, kai kuriais momentais benzino sąnaudos siekia 18-19 litrų šimtui kilometrų. Klaipėdos gatvėje šviesoforai kaip susitarę pateikia žalią šviesą, greitis – net iki 81 km/val.
Miesto centre eismas intensyvesnis, greitis neišvengiamai mažėja. Nors ir kaip skubėtum, kiti automobiliai ir šviesoforai koreguoja norus ir galimybes.
Smėlynės ir Paliūniškio gatvėse vėl greitis didesnis nei leistina. Ir štai mes vėl toje pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje Vaivaduose.
Rezultatai: laikas – 14 minučių (12.41-12.55 val.), vidutinis greitis – 39 km/val. (rekordas!), degalų sąnaudos – 9,1 litro šimtui kilometrų.
Dar kartą (jau paskutinį) grįžtame prie „Babilono”. Mažiau patirties turinčiai Jarūnei taupyti sekasi sunkiau: vėluoja jungti neutralią pavarą ir pan.
Vis dėlto ji maršrutą įveikė automobiliui sunaudojus vidutiniškai 7,3 litro benzino šimtui kilometrų. Tai gerokai taupiau nei gamintojo deklaruojamos 9,5 litro sąnaudos. Vidutinis greitis – 31 km/val., sugaištas laikas – 17 minučių.
Taigi ir šįkart sutaupytos 3 minutės. Tiesa, degalų sąnaudos skiriasi ne tiek daug – 1,8 litro, bet ir nemažai – apie 16 procentų.
Tad išvadas darykite patys.
Nuoširdžiai dėkojame „Citroen” atstovei – bendrovei „Be limito” už bandymams paskolintą automobilį.