Nemuno slėnyje prie Zapyškio bažnyčios susirinko daugiau kaip du šimtai dalyvių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Kaišiadorių bei Palemono.
Respublikinės aitvarų šventės rengiamos jau penkiolika metų, trečius metus vyksta Zapyškyje, anksčiau vykdavo Kaune prie Santakos. Kalvotoje vietoje prie upės susidarydavo labai daug oro sūkurių, kurie trukdė leisti aitvarus, todėl organizatoriai vietą pakeitė.
Aitvarų leidimo šventei labai svarbios oro sąlygos, o lietus padarytų ją neįmanomą. „Oras šioje vietoje yra mano kompetencijoje, – kelios savaitės iki renginio tvirtino Zapyškio parapijos klebonas Antanas Mickevičius. – Jis bus geras!”
Klebonas neklydo. Beje, net ir pernai, kai sinoptikai buvo prognozavę lietų, prie Zapyškio nelijo. Lietaus debesys linkę apeiti šią vietą, nors tai ir nepatinka vietos daržininkams. Taigi, nors oras buvo šiltas ir saulėtas, tačiau vėjas galėjo būti ir silpnesnis, sakė renginio organizatorė Giedrė Aleksandravičiūtė.
Šventėje sklandė įvairių konstrukcijų aitvarai: nuo pačių paprasčiausių, sulankstytų iš nedidelio popieriaus lapo, iki didžiulių sudėtingų konstrukcijų, pasiūtų iš lengvo burinio audinio. Keletas didžiųjų aitvarų pakilo į kelių šimtų metrų aukštį ir netgi palikti šeimininkų – tiesiog pririšti prie tvoros – sklandė keletą valandų. Kai kurie atrodė taip keistai, jog naujokui beliko tik stebėtis, kaip tokios „spintos” gali skristi. Šventėje dalyvavo nemažai studentų su dėžinės konstrukcijos aitvarais, o dailininkas Robertas Bartašius leido tiesiog fantastiškus aitvarus, pasiūtus iš burės.
Švento Mato vidurinės mokyklos „Grifo” būrelio nariai su savo mokytoju atsivežė šešis aitvarus ir visi jie sutrupėjo. Iš penkių ar šešių Palemono moksleivių atsivežtų aitvarų stiprųjį vėją atlaikė tik vienas. Aitvarai įsipainiodavo medžių šakose, susipindavo vienas kito virvutėse, kai kurie tiesiog sulūžo nuo vėjo, dar kiti skendo Nemune. Senbuviai pasakojo, jog kiekvienais metais elektros laiduose paliekama bent po vieną aitvarą. O šiemet vienas aitvaras ištrūko iš šeimininko rankų, perskrido upę ir užbaigė savo kelionę krūmuose kitame Nemuno krante.
Kol vieni šventės dalyviai laidė aitvarus, kiti, susėdę jaukioje, nors dar restauruojamoje, Zapyškio bažnyčioje klausėsi Kauno moksleivių koncerto.
Vaikai ir suaugusieji lipo į antrą bažnyčios aukštą ir pro mažus langelius dairėsi po apylinkes. Pirmame bažnyčios aukšte aidėjo Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos studentų improvizacijos afrikietiškais būgneliais. Po koncerto bažnyčioje atlikėjai grojo ir lauke.
Per pietus atvažiavo Inžinerinio bataliono karių mašina su trimis dideliais lauko virtuvės puodais kareiviškos košės, kuria vaišino visus šventės dalyvius.
Rapolas, labai gyręs šią košę, daug skanesnę nei tą, kurią teko valgyti lageryje, nebuvo vienintelis senelis, atlydėjęs anūkus į šią šventę. Dauguma jos dalyvių – vaikai, kurie atvyko su seneliais, tėvais ar mokytojais.
Visi, kurie buvo atsivežę aitvarus, galėjo dalyvauti loterijoje, kurios pagrindinis prizas – skrydis triviečiu lėktuvėliu virš Kauno apylinkių. Ši laimė teko dviem vieno aitvaro autoriams iš Kaišiadorių. Loterijoje buvo ir kitokių prizų: penkiolika tortų, daug knygų, paveikslų reprodukcijų. O dešimties kilogramų torto po gabalėlį užteko visiems, kurie sulaukė renginio uždarymo.