Atrodo, kad kultūros centro „Garsas” administracija užsimojo be gailesčio išnaikinti ir paskutiniuosius panevėžiečius kino gerbėjus.
Dejonės, kad mūsų miesto žmonės nemyli kino, nes net garsiausių filmų seansuose kartais sėdi vos po kelis žiūrovus, tėra akių dūmimas.
Dėl to kalti ne kvaili ir neva neišprusę žiūrovai, o patys kultūros centro darbuotojai, kiekviename žingsnyje žeminantys žiūrovą. Tuo jau ne kartą teko įsitikinti ne vienam panevėžiečiui.
Nepagarba tampa tradicija
„Po tokio seanso pasijutome tiesiog pažeminti. Jau nekalbu apie sugadintą nuotaiką ir poros valandų stresą”, – po vieno tarptautinio filmų festivalio vakaro žurnalistams guodėsi viena kino gurmanė.
Lygiai tą patį žiūrovai sakė ir prieš porą savaičių, kai buvo nusipirkę bilietus į filmą, tačiau po 45 minučių laukimo „Garso” vadovė pranešė, jog seanso nebus.
„Nepagarbus elgesys su žiūrovais čia jau tampa sistema. Iš šalies žiūrint atrodo, kad kultūros centre jau vyrauja absoliutus chaosas, o kairė nežino, ką daro dešinė”, – piktinosi filmų mėgėjai.
Į „Garsą” nekels kojos
Į mūsų miestą atkeliavus tarptautiniam filmų festivaliui „Europos kinas dieną ir naktį”, šios meno rūšies gerbėjai be galo džiūgavo galėsiantys išvysti naujausius kino šedevrus.
Tačiau ne vienas kino žiūrovas karčiai nusivylė festivalį miestiečiams pristačiusiais kultūros centro „Garsas” darbuotojais.
„Matyti, kad „Garse” jau įsigali sistema, pagal kurią absoliučiai viskas daroma, kad tik negerbti rimto žiūrovo, kad tikras kinomanas, vargiai ištvėręs vieną seansą, čia niekad nebegrįžtų.
Su šeima ketinome kas vakarą aplankyti po du filmus, proga išvysti gerą kūrinį ir už nedidelę kainą mūsų mieste pasitaiko retai, bet užteko vieno savaitgalio vakaro, kad suprasčiau, jog bent kokius metus į „Garsą” kojos tikrai nekelsiu”, – „Panevėžio rytui” nemalonius festivalio įspūdžius pasakojo vienas žiūrovas.
Filmą ramiai žiūrėjo kelias minutes
Užpraeitą savaitgalį į vakarinį seansą žiūrėti rimtos ispanų režisierių kurtos dramos „Pasiimk mano akis” kino gurmanų susirinko nedaug, bet, matyt, atėjo tie, kam iš tiesų rūpi geras kinas.
Užgesus šviesoms ir prasidėjus filmui salėje vyravo rimtis, žmonės susikaupę sekė dramos užuomazgas ekrane.
Po keliolikos minučių žvilgsnius ir mintis prikausčiusio filmo į salę įvirto būrelis linksmo jaunimo.
Vaikinai ir merginos plepėjo tarpusavyje, krizeno, draugiškai kumščiavosi, patamsyje ėmė vaikščioti tarp eilių, ieškodami kur patogiau įsitaisyti, spaudė mobiliųjų telefonų, kurie leido visokius grojančius ir pypsinčius garsus, mygtukus. Salės darbuotoja uždegė šviesą, kad jaunimas lengviau rastų savo vietas.
Tyčiojosi šviesdami į akis
Iki tol ramiai filmo eigą sekę žiūrovai iš apmaudo kramtė lūpas ir troško, kad kuo greičiau įsivyrautų tyla.
Deja, jų lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta. Užgesus šviesoms jaunimas ne tik nesiliovė erzeliuoti, bet triukšmas tik dar labiau įsismarkavo.
Vienas iš žiūrovų pakilo iš savo vietos ir nuėjo raminti jaunimo. Vaikinai šypsodamiesi klausėsi žmogaus priekaištų ir, tarsi pasityčiodami, ėmė mobiliaisiais telefonais jam šviesti į akis.
Vienas jaunuolis šviečiantį mobiliojo telefono ekraną ramintojui prikišo visai prie akių. Vyras jo ranką nustūmė, mobilusis telefonas iškrito ir nuriedėjo salės grindimis. Triukšmautojai aprimo labai trumpam, vos penkioms minutėms, o tada vėl ėmė laidyti replikas, komentuoti ekrane besikeičiančius kadrus.
Filmą stebėjusiems žiūrovams neatrodė, kad jaunimėlis suvokia filmo esmę, siužetą.
Žiūrovai buvo verčiami griebtis smurto
Įsisiautėjusią kompaniją raminti pradėjo ir kiti žiūrovai.
„Mes supratome, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, šiuo atveju tvarkos įvedimas salėje paliktas patiems žiūrovams”, – apie sugadintą kino vakarą pasakojo pašnekovas.
Vienas iš žiūrovų ryžosi pagalbos prašyti „Garso” darbuotojos. Jis paprašė, kad moteris uždegtų salėje šviesą ir triukšmadarius išprašytų lauk arba bent nuramintų.
„Kas čia darosi? Sumokėjau pinigus ir dar turėčiau kumščiais daužytis su kažkuo, kad galėčiau filmą žiūrėti? O gal aš nenoriu būti tramdytojo vaidmenyje? Pagaliau ne žiūrovų pareiga įsisiautėjusius malšinti”, – taip piktinosi vyriškis.
„Garso” darbuotojos atsakymas solidžiąją publikos dalį pribloškė.
Moteris pareiškė, kad šviesą seanso metu degioti griežtai draudžiama, nors prasidėjus filmui ji pati tai buvo padariusi leisdama jaunimui susirasti vietas.
Daugiau į jokias kalbas darbuotoja su žiūrovais nesileido, žmonės suprato, kad triukšmą keliantys ir filmo žiūrėti neleidžiantys triukšmadariai čia toleruojami ir kad tik pačių žiūrovų problema, jei jie nemoka susikaupti esant pašaliniams garsams.
Vėliau, jau po filmo demonstravimo, kai kurie žiūrovai juokavo, jog prie bilietų kasų reikėtų pakabinti ir skelbimą, kad žiūrovai į seansą turėtų atsinešti beisbolo lazdą, kad reikalui esant galėtų apsiginti, bei tamsintus akinius, kad galėtų žiūrėti, jeigu kas nors sumanytų į akis pašviesti.
Iki kruvinų muštynių buvo tik žingsnis
Beveik dvi valandas prasikankinę žiūrovai užgesus ekranui buvo apstulbinti dar kartą.
Prie jaunuolius tramdžiusio vyro prisistatė patys triukšmadariai ir pareikalavo pinigų.
Neva už patirtą moralinę žalą dėl išmušto iš rankų telefono.
Nedaug trūko, kad salėje būtų įsiplieskusios tikros muštynės. Žiūrovai glaudžiu ratu apstojo besišiaušiančio jaunimo būrelį, viena vyresnio amžiaus moteriškė net taikėsi įspirti vakarą jai sugadinusiems ir dar pinigų prašantiems vaikinams.
„Vietoje laukto malonumo patyrėme tik poros valandų stresą. Nėra net kalbos, kad matėme filmą. Kaip gali mėgautis kūriniu, kai rimčiausiose vietose kažkas ima krizenti, tyčiotis? Visą tą laiką neapleido ir įtampa, susimuš triukšmadariai ir ramintojai ar ne?” – pasakojo kita žiūrovė.
Beje, ne tik tas vienas festivalio vakaras buvo sugadintas. Buvę kituose seansuose panevėžiečiai pasakojo panašius įspūdžius: tai salėje skraidė nebrandaus jaunimo replikos, tai gerokai kauštelėjusi dama plaikstėsi prieš ekraną, kabinėjosi prie vyriškių ir savaip interpretavo siužetą, tai du vaikinukai pusgarsiai niūniavo ŽAS’ų dainą „Mandarinai – jėga”.
Dėl R.Pakso nuolatinius žiūrovus išvarė
Neseniai žiūrovai skundėsi dar vienu incidentu su „Garso” administracija.
Tą kartą kelios dešimtys žmonių buvo nusipirkę bilietus į filmą „Vilniaus getas” .
Ketinantiems eiti į salę buvo pranešta, kad teks keliolika minučių palaukti, mat salėje, kurioje turėjo vykti seansas, šiuo metu demonstruojamas specialiai išpirktas seansas apie eksprezidentą Rolandą Paksą. Filmo pristatyme dalyvauja režisierius ir pats herojus – R.Paksas.
Kai kurį laiką kantriai patrypčioję žiūrovai galiausiai ėmė teirautis „Garso” darbuotojų, kiek dar reikės laukti, šios tik gūžčiojo pečiais, nežinodamos ką sakyti.
Po 45 minučių pasirodė „Garso” vadovė Genė Pučinskienė ir nuo ilgo laukimo suirzusiems žiūrovams pranešė, jog „Vilniaus geto” šiandien išvis neberodys. Lai žmonės su tais pačiais bilietais ateina į bet kurį kitą seansą.
„Į galvą netelpa toks „Garso” vadovų elgesys, kažkaip labai įdomiai pasirenka prioritetus. Juk tąkart net finansiškai labiau apsimokėjo įsileisti bilietus į eilinį seansą pirkusius žiūrovus, mūsų buvo apie 50, o bilietai kainavo po 10 litų.
Eksprezidento komanda už salės nuomą sumokėjo 450 litų”, – kultūros centro darbuotojų nemokėjimu nei skaičiuoti, nei rūpintis nuolatiniais lankytojais stebėjosi žiūrovė.
Raminti triukšmadarių nesirengia
„Panevėžio rytas” pabandė išsiaiškinti, kas kultūros centre „Garsas” atsako už tylą ir tvarką salėje ir ką daryti žiūrovams, porai valandų tapusiems triukšmadarių įkaitais.
Anot „Garso” direktorės G.Pučinskienės, kultūros centro administracija negali imtis jo-kių rimtesnių priemonių prieš kitiems rimtį trikdančius žiū- rovus.
Pokalbio su „Garso” vadove metu paaiškėjo, kad tyla ir ramybė salėje yra iš tiesų tik pačių žiūrovų reikalas. Kiekvienas, perkantis bilietą į kiną, turi žinoti, kaip privalu elgtis viešoje vietoje, tvarką reglamentuoja tik kiekvieno asmeninės moralinės nuostatos.
G.Pučinskienė tikino, kad išskirtiniais atvejais, jei triukšmingi žiūrovai labai įsismarkautų, prie jų prieitų administratorė ir paprašytų liautis.
Triukšmu ar salėje sėdinčiųjų elgesiu nepatenkinti žiūrovai administratorę susirasti turėtų patys.
Tradiciškai administratorė vienu metu prižiūri dvi sales ir visą laiką kurioje nors vienoje iš jų nebūna ir neseka, kikena kas ar kalba mobiliaisiais.
Kalti suaugusieji, o ne jaunimas
„Aš tiesiog nesuprantu, kaip žmonės, nusipirkę bilietą į kiną, galėtų triukšmauti”, – tarsi niekad nemačiusi šėliojančio jaunimėlio stebėjosi G.Pučinskienė.
Apie sekmadienio vakaro konfliktą tarp solidaus amžiaus žiūrovų ir jaunimo grupės G.Pučinskienė turėjo savo nuomonę.
„Reikėtų abi puses išklausyti. Žinote, kaip būna, kai jaunimas užkabina vyresnius? Prasideda lyg ir kerštas, kas ką. O tas vyras, kuris šėrė per ranką ir išmušė telefoną, juk panaudojo smurtą.
Ar galima fizinį smurtą naudoti prieš moralinį? Ar jums patiktų, jei telefoną iš rankų išmuštų?” – žiūrovo elgesiu piktinosi kultūros centro direktorė.
Atsakius, kad taip pat nepatiktų ir triukšmas salėje, nepatiktų erzelynė ir negalėjimas ramiai žiūrėti į ekraną, G.Pučinskienė paaiškino, kad kino sal- ėje tikėtis vakuuminės tylos nerealu.