Psichologai, sociologai ir mokslininkai vis labiau nerimauja dėl spartėjančio laiko ir pagreitėjusio visuomenės gyvenimo tempo. Deja, specialistai iškelia problemas, tačiau patarti, kaip bent iš dalies susidoroti su greituoju laiku, nesiryžta.
Autobusų stotelėse apstu nekantriai laukiančių, vietoje trypiančių ir besiskundžiančių žmonių: „Šitaip neturiu laiko”, „Nieko nebespėju – laikas tirpte tirpsta”, „Atsiprašau, negaliu vėluoti, paplepėsim kitąkart”. Masinė psichozė, pagalvoju klausydamasi to bruzdesio ir stabtelėjusi prie susimąsčiusio jaunuolio atlieku mažą eksperimentą. „Atrodo, kad ir Jums trūksta laiko. Šiandien jo turiu pakankamai, todėl galėčiau paskolinti. Atiduosite, kai man pačiai bus striuka”, – pasiūlau netikėtą sandėrį. „Atleiskit, aš skubu – išties neturiu laiko”, – nervingai atšauna vaikinas, šokdamas į atvažiavusį autobusą.
Technologijų įkaitai
Akivaizdu, kad neveltui Oslo universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas įrodinėja, kad lėtas laikas virsta vis didesne prabanga šiame informacijos ir begalinio vartojimo amžiuje. Kas galėjo tikėtis, klausia profesorius, kad laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, elektroniniu paštu ir mobiliaisiais telefonais, taps kone pagrindine laiko trūkumo priežastimi? Kaip ir prieš šimtus metų, parą sudaro dvidešimt keturios valandos, tačiau šiuolaikinis žmogus laiką suskaldo į daugybę intervalų, kuriuos užkemša įvairiausia veikla. Prisipažinkime, praktiškai visą laiką budėdami online, turime kovoti už teisę būti nepasiekiami – teisę gyventi ir mąstyti lėčiau.
Tempas lemia įvairias priklausomybes
Tą darome įvairiais ūdais: kruopščiai pildome darbo kalendoriaus lapelius, gerokai iš anksto pasišauname organizuoti atostogas ir laisvalaikį. Bėda ta, kad poilsiui laiko rasti vis sunkiau. Sostinės Psichinės sveikatos centro psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis pastebi, kad greitas gyvenimo tempas sukuria priklausomybę: įpratus veikti greitai sudėtinga grįžti prie lėtesnio ritmo. Dėl to žmonės kone paniškai bijo neapibrėžtumo ir laiko pauzių, kurių metu dažniausiai užgula tuštuma ir klaikios beprasmybės jausmas. „Tai vadinu egzistencine neuroze, terminu, kuris su medicina neturi nieko bendra. Ar pastebėjote, kad sekmadieniais daugelis žmonių liūdi ir kamuojasi, nes dažniausiai neturi, ko nusitverti. Suprantate, sekmadienis, ko gero, vienintelė iki galo nesuplanuota diena, joje daug neapibrėžtumo. Paradoksas – užuot ilsėjęsi, iki pusiaudienio dykai vartęsi lovoje ir bukai žiūrėję į pasirinktą tašką lubose, žmonės į namus parsineša neužbaigtų darbų ir ima laukti pirmadienio”, – pasakoja Petronis.
Sentencijos vietoj literatūros
Tiesa, yra dar ir kita žmonių kategorija – jai priskiriami vadinamieji adrenalino fanatikai. Pastariesiems neapibrežtumo našta per sunki, todėl jie suskumba ieškoti nuotykių, semtis greitai organizmą tonizuojančių trumpalaikių įspūdžių arba ima stimuliuotis alkoholiu, narkotikais, puola į depresiją, netgi linksta į savižudybę. Laisvu laiku žmonės jaučiasi privalą save kur nors padėti, tarsi realizuoti. Tačiau, psichoterapeuto teigimu, dirbtinai sukurti dirgikliai nekvepia savirealizacija – tai vadinama elementariu slydimu paviršiumi. „Retas šiuolaikinis žmogus leidžia sau į ką nors įsijausti. Kas dabar ryžtasi skaityti Dostojevskį, kai vien jo knygos įvadas yra kelių dešimčių puslapių, tik vėliau prasideda veiksmas. Tokios literatūros troleibuse nepaskaitysi. Dabar žmonėms reikia, kad viskas būtų greitai, trumpai ir aiškiai. Reikia esmės. Ir dar, kad būtų pigu. Deja, daugelis verčiau skaito sentencijas iš Dostojevskio knygų, bet ne patį Dostojevskį”, – dėsto pašnekovas.
How to ir why for
Žmonės linkę skaičiuoti, ko neparašė, neuždirbo ar nepasakė, kokių tikslų nepasiekė. Sociologas Zygmuntas Baumanas sako, kad dabar garbinimo objektas yra ne turto teikiamos galimybės, bet turtas. Svarbiausia ne tai, ką galima nuveikti, bet tai, ką reikia ar kas dar nenuveikta. Laiko prasmė vertinama pagal rezultatus ir skaičius – kiek kontaktų turima, kiek vertingų pasiekimų galima pateikti gyvenimo aprašyme, keliais sertifikatais nukabintos sienos, kiek aukštojo mokslo diplomų dūla stalčiuose ir pan. Vis mažiau dėmesio skiriama vidiniams potyriams, tylai ir savianalizei: tam, kam chronologine prasme reikia daugiau neapibrėžto laiko.
Bestseleriais tampa įvairios patarimų ir pamokymų knygelės arba knygos iš serijos „Atgaiva sielai”. Knygynų lentynos lūžta nuo „how to” literatūros – atsakymai į esminiais tapusius gyvenimo klausimus. Kaip uždirbti milijoną? Kaip teisingai auginti vaikus? Kaip susirasti turtingą vyrą? Knygų, atsakančių why for – mažai. Jas paprasčiausiai sunkiau parašyti.
Negalia – puiki terapija?
„Vis dėlto „dvasingumas” (būtinai dėkite į kabutes) puikiai integravęsis į mūsų skubią vartotojišką visuomenę. Ryte jogos pamokos. Nueini. Suprask, pa-si-sem-ti. Vakare meditacija – nusiraminti, atsipalaiduoti. Prieš miegą dvasinga knyga – būtinai rekomenduota kokio nors literatūros eksperto. O kas veikiama intervaluose tarp to? Murkdomasi konvejery”, – aiškina Petronis.
Patarti, kaip ištrūkti iš šio užburto rato, psichoterapeutas nesiryžta. Sako, neblogai būtų vis dėlto atsakyti į klausimų „dėl ko, kam” grandinę. Tik sąžiningai. Kažkurioje grandinės dalyje turėtų paaiškėti, kad daugelį darbų užsikrauname nežinia kodėl. Visai ne dėl sotesnio gyvenimo ar vaikų mokslų prestižiniuose universitetuose. Greičiausiai pasirodys, kad visam tam jau seniai uždirbta.
Nepiktžodžiaudamas ir niekam blogo nelinkėdamas psichologas pastebi, kad negalia dažnai tampa akis atveriančia terapija – kritinės situacijos priverčia gyvenimą vertinti kitaip.
Keletas profesoriaus Thomo Hyllando Erikseno patarimų, kaip sulėtinti laiką
* Delsimas yra dorybė, jei nuo jo nenukenčia kiti.
* Vėlavimas – užmaskuotas gėris.
* Atostogos vasarnamyje nusipelno didesnio populiarumo. Tai reiškia, kad ilsėdamiesi žmonės turėtų atsiriboti nuo darbo, rūpesčių, mobiliųjų telefonų, televizoriaus, interneto, kad skaitytų tik savo malonumui.
* Norėdami ką nors nuveikti, pasirinkite ne daugiau trijų dalykų – tada juos atliksite kokybiškai. Turėdami daugiau veiklos, laiką skirstysite į daugiau atkarpų ir daug ką dirbsite paskubomis.
* Daugelio dalykų žinoti nereikia, todėl atsirinkite tik tą informaciją, kuri jums iš tiesų svarbi ir turi prasmę.
* Eriksenas sako, kad visi darbuotojai turi teisę būti laisvi nuo elektroninio pašto bent mėnesį per metus, neskaitant atostogų. Devizas: elektroninį laišką siųsk tik tada, kai turi pranešti ką nors svarbaus.
* Viešojo naudojimo patalpose – restoranuose, bankuose, liftuose, autobusuose – profesorius siūlo uždrausti naudotis mobiliaisiais telefonais.
* Valdžia turėtų priimti nutarimą dėl dviejų laisvų pusdienių per metus darbo laiku.