Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Centrinės ir Rytų Europos šalių, šeimos turtas retai kada paveldimas. Dažniausiai jis turi būti sukuriamas, uždirbamas, sukaupiamas, sutaupomas mūsų pačių. Jei palygintume statistinį vidutinį ES šalies namų ūkio turtą su Lietuvos šeimos turtu, skirtumas siektų keliolika, o gal ir keliasdešimt kartų.
Namų ūkio turto struktūroje didžiausią dalį užima nekilnojamasis turtas. Dažniausiai tai yra būstas, kuriame šeima gyvena. Jo, kaip turto, sąvoka labai santykinė. Viena vertus, tai investicija, suteikianti šeimai stabilumo, leidžianti patenkinti ilgalaikius gyvenamosios vietos poreikius, leidžianti mažinti ateities išlaidas (nemokėti nuomos mokesčių). Galbūt dėl saugumo ir stabilumo ginčysis tie, kas turtą įsigijo skolon. Tačiau kai kalbame apie ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui, penkerius ar daugiau metų, įrodyta, kad ekonomiškai naudingiau turėti nuosavą būstą, nei nuomotis, jei tik leidžia finansinės galimybės.
Finansinis turtas
Kita namų ūkio turto dalis – finansinis turtas, kuris leidžia patenkinti esamus ir būsimus vartojimo poreikius. Tai ir grynieji pinigai, ir indėliai, ir vertybiniai popieriai, ir lėšos, sukauptos pensijų fonduose ar pagal gyvybės draudimo sutartis. Vartojimo poreikiams išaugus pinigų jiems patenkinti greičiausiai ieškosime būtent iš finansinio turto. Mat jei nekilnojamasis turtas sutampa su gyvenamąja vieta, dalį jo iškeisti į grynuosius pinigus (juk vis tiek reikės pasilikti, kur gyventi) gali būti sunku arba neįmanoma. Nebus lengva parduoti arba įkeisti, pavyzdžiui, vieną kambarį iš trijų. Esama dar ir kitokio turto, kurį esant reikalui būtų galima parduoti: automobilis, meno vertybės, juvelyriniai dirbiniai, galbūt baldai ar vaizdo technika. Tačiau šis turtas retai vertinamas ar skaičiuojamas.
Nerami senatvė
Vis dėlto pagrindinis šeimos ar namų ūkio turtas – galimybė dirbti, žmogiškasis kapitalas arba, apskaitininkų kalba, įrengimai. Šio turto dalis yra bene didžiausia, kai žmogus tik pradeda dirbti. Kylant kvalifikacijai, atsirandant reikalingų įgūdžių ir patirties šio turto vertė didėja. Tačiau sutikite, ateina toks laikas, kai mūsų „įrengimai” pradeda „nusidėvėti”, o jų vertė – mažėti. Todėl žmogiškąjį kapitalą racionalu pradėti keisti finansiniu turtu.
Kaupti finansinį turtą – arba keisti „nusidėvintį” kapitalą kitu ir taip garantuoti galimybę patenkinti šeimos poreikius – turėtų būti vienas iš pagrindinių šeimos finansų valdymo uždavinių. Finansiniam kapitalui kaupti tenka skirti dalį gaunamų pajamų. Yra patarlė: „Davė Dievas dantis – duos ir duonos”, tačiau senatvėje tuos dantis ir atima… Kas tada turi duoti duonos?