Stebint, kaip vaikutis nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių reaguoja į savo atvaizdą veidrodyje, galima pamatyti nemažai įdomaus. Tai ir suvokimo vystymosi etapai, ir emocionalus vertinimas, savęs ir savo kūno suvokimas.
Paprastas smalsumas
Maždaug nuo 2-3 gyvenimo mėnesio mažylis pradeda domėtis veidrodžiu – kaip, beje, ir bet kokiu ryškiu daiktu. Jis apžiūrinėja savo atvaizdą, žinoma, dar nesuvokdamas, kad mato būtent save. Labiausiai vaiko dėmesį patraukia akys, galvos kontūrai, plaukų ir kaktos riba. Labai retai žvilgsnis nukreipiamas į rankas ir kūną. 4-5 mėnesių vaikas jau džiūgauja pamatęs savo atvaizdą: siekia „antrininko”, žvelgdamas jam į akis sveikina tokia pat švytinčia šypsena kaip ir visus aplinkinius. Šio amžiaus vaikas jau specialiai šypsosi ir mamai. Jei jam uždedama kepuraitė ar kitaip pakeičiama išorė, tai pamatęs veidrodyje linksmai guguoja.
Jei iki keturių mėnesių vaikutis nesidomėjo veidrodžiu, tokio amžiaus pamatęs jame ryškų žaisliuką suaktyvėja: neatitraukdamas akių nuo atvaizdo stengiasi prisislinkti, judina rankytes tarsi griebdamas.
Maždaug 6 mėnesių vaikas jau lygina daiktą su jo atvaizdu. Kūdikis pasisuka žaisliuko link, po to įsmeigia akis į veidrodį ir tyrinėja atvaizdą. Pakaitomis žvelgia į savo „antrininko” veidą ir akis. Įsitaisęs ant mamos rankų mažylis linksmai guguoja žiūrėdamas į ją veidrodyje, po to pasisuka į „tikrąją” mamą ir su pasitenkinimo išraiška vėl žvelgia į veidrodį.
Tačiau po pusmečio, kai atsiranda pirmoji nepažįstamų žmonių baimė, vaikas gali išsigąsti vaizdo. Ta baimė neilgalaikė, dažnai sumišusi su smalsumu ir troškimu tyrinėti. Nors ir baikščiai, vaikutis griebia veidrodį ir bando apčiuopti „svetimą”.
Pažinimo link
Nuo 9-10 mėnesių iki metų vaikutis būna tiesiog užburtas veidrodžio ir siekia jį ištyrinėti. Atvaizdą bando sugriebti rankutėmis, laižo jį, bučiuoja, balbatuoja su juo. Mažylis baksnoja veidrodį kakta, tarsi stengdamasis pralįsti kiaurai, ilgai žvelgia į savo atvaizdą išdarinėdamas grimasas, kartais tiesia „kitam vaikui” savo žaisliukus. Liečia paviršių ir nustemba pajutęs, kad jis lygus bei šaltas. Dabar vaikas pradeda suvokti, kad būtent jis valdo atvaizdo judesius, bet tai tik suvokimo, jog mato save, dalis.
Luiso Kerolo Alisa irgi bandė pažvelgti į kitą suaugusiųjų gyvenimo veidrodžio pusę. Skirtumas tas, kad anas pasaulis buvo racionalus. Pirmus metukus einantis vaikas irgi nori maždaug to paties. Bandymai pažvelgti už veidrodžio – savotiškas žaidimas, įžanga į mokėjimą atskirti, kas yra „aš” ir kas yra kiti.
Nuo pusantrų iki dvejų metukų vaikas veidrodį vertina kaip žaislą, tarsi bandydamas suvokti veidrodinio atspindžio paslaptį. Galite pamatyti, kaip mažylis, norėdamas įtvirtinti savo patirtį, stengiasi prieš veidrodį lėtai kartoti kiekvieną savo judesį. Naujo drabužėlio matavimasis baigiasi nekantriu skubėjimu prie veidrodžio: ten su pasimėgavimu gėrimasi savimi.
Mažylis jau moka pavadinti atvaizdą savo vardu. Tačiau laikas visiškai susitapatinti su tuo, kas matoma veidrodyje, dar neatėjo. Nieko nuostabaus: šio amžiaus vaikas tiksliai nesuvokia savo kūno ir tiki, kad užsidengus delniukais akis jis dings, niekas jo neberas. Viskas, kas daroma prieš veidrodį, tėra žaidimas.
Tik sulaukęs maždaug 2 metukų ir 10 mėnesių vaikutis galutinai suvokia veidrodyje matantis konkrečiai save. Būtent tuo metu atsiranda savęs suvokimas, supratimas, kad jis identiškas atspindžiui. Nuo dabar „aš” tampa ne tik jutimais, „čia ir dabar”, emocijomis ir išgyvenimais. Paaiškėja, kad apie save galima galvoti kaip apie pašalinį, galima save stebėti, su savimi kalbėtis, kartais save net smerkti. Atsiranda atsiribojimas nuo savęs paties. Vaiko sąmonė padaro milžinišką šuolį, ir iš karto atsiranda gausybė galimybių vystytis.
Psichinio vystymosi diagnostika
Psichologų tyrinėjimų duomenimis, savęs veidrodyje neatpažįsta autizmu sergantys vaikai, kai sulėtėja savo paties suvokimo formavimasis. Vaiko, augančio ne šeimoje, o vaikų namuose, elgesys prie veidrodžio irgi skiriasi. Kūdikio reakcija į šį daiktą ir savo atspindį kur kas monotiniškesnė ir skurdesnė: beveik visai nesidžiaugia išvydęs savo atvaizdą, neguguoja, o kai pamato save veidrodyje su uždėta kepurėle, ilgam sustingsta neatitraukdamas akių.
Baigiantis pirmajam pusmečiui vaikų namų ir šeimose augančių mažylių reakcijos skirtumai dar padidėja. Vaikų namų auklėtinis tik probėgšmais nužvelgia save veidrodyje ir nusisuka. Šypsenas jis skiria tik pažįstamo suaugusiojo atvaizdui, ne savo antrininkui. Psichologai tai aiškina emocinio bendravimo trūkumu. Kadangi vaikų namų personalas negali skirti meilės kiekvienam augintiniui, ankstyvųjų pojūčių vystymasis sulėtėja.
Žmonės sako
Veidrodis sudaro paralelinės erdvės iliuziją, todėl nuo senų laikų dauguma tautų turi ypatingų su juo susijusių tradicijų ir pasakų. Mūsų protėviai veidrodį laikė riba tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulio. Draudžiama žiūrėti į veidrodį naktį ir per audrą, nėščiosioms ir neseniai pagimdžiusioms moterims. Sudaužyti veidrodį reiškia nelaimę. Slavų kultūroje laikoma, kad veidrodis pavojingas ir naujagimiams – iš čia ir draudimas nešti prie veidrodžio metukų neturintį mažylį: išsigąs – ilgai nekalbės, neaugs, nemiegos, sunkiai kalsis dantukai, pamatys „savo senatvę” ir atrodys senas.
Daugelyje šalių jau kelis dešimtmečius įprasta, kad namų sienos bei lubos būtų veidrodinės. Ir nieko bloga – ne viena vaikų karta tokiose patalpose išaugo sveika bei laiminga. Sėkmingai parduodami ir barškučiai su nedideliais veidrodiniais paviršiais. Žymi vaikų psichologė Merė Sigal rekomenduoja su veidrodžiu vaiką supažindinti vos sulaukusį dviejų mėnesių; pakabinti veidrodį netoli vystymo staliuko ir kartkartėmis pažaisti su mažyliu žaidimą „Pažvelk į veidrodį”.
Tad vertėtų netikėti pasakomis apie neigiamą veidrodžių galią, o vadovautis mokslininkų rekomendacijomis.
Jei nuo pirmųjų gyvenimo dienų suaugusieji skiria mažyliui pakankamai dėmesio, vertina jį kaip asmenybę, toks požiūris irgi tampa savotišku veidrodžiu. Į suaugusiuosius kūdikis žiūri, kai mokosi kalbėti, juose ieško savo poelgių įvertinimo. Kiekvienas vaikui svarbus žmogus bus jam kaip veidrodis. Tačiau ir patį vaiką kaip veidrodį vertins vis daugiau žmonių. Atėjus laikui ratas užsidarys, ir vaikutis taps veidrodžiu savo vaikams.
Žaidimai su veidrodžiu
Laikydami mažylį ant rankų prieikite prie veidrodžio. Pakalbinkite vaiką, patraukite jo dėmesį ir pasistenkite, kad veidrodyje jūsų žvilgsniai susitiktų.
Paimkite vaikutį ant rankų nugara į save, prineškite prie veidrodžio ir švelniai paklauskite: „Kas čia toks gražutis?” Duokite vaikui galimybę užfiksuoti savo atvaizdą veidrodyje, leiskite jį paliesti. Po to atsukite veiduku į save ir pasakykite: „Mūsų (tarkime, Valdukas) gerutis ir labai gražus”. Kartokite šį užsiėmimą po kelis kartus, taip skatindami vaiką tyrinėti save veidrodyje.
Pasodinkite kūdikį priešais save ir prieš veidrodį, užsidėkite kepurę (slėpdamiesi po ja), po to nusiimkite. Palieskite vaiko kūno dalis jas vardindami (rankytė, kojytė ir pan.). Svarbu, kad mažylis susidomėjęs stebėtų ir jus, ir save veidrodyje.