JAV kalinio lūpose – ir A.Brazausko vardas

Iš Lietuvos pabėgęs ir jau dvejus metus JAV kalėjime laikomas buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas toliau nerimsta.

Šį kartą G.Petrikas prabilo apie tai, kad pats asmeniškai duodavo kyšius aukštiems valdžios pareigūnams. Tarp jų esą buvo pamaloninti tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas ir premjeras Adolfas Šleževičius.

Jau po G.Petriko išskirtinio interviu „Lietuvos rytui” kovo mėnesį šalyje kilo nemenkas šurmulys. Tuomet kalinys tvirtino, kad EBSW mokėjo atlyginimus buvusiam Lietuvos banko vadovui Kaziui Ratkevičiui ir vėliau jo postą užėmusiam Reinoldijui Šarkinui.

* * *

– Neseniai EBSW veiklą tirianti Seimo komisija nusprendė jus apklausti raštu. Ar atsakysite į klausimus, jeigu jie bus pateikti? – „Lietuvos rytas” telefonu paklausė G.Petriką.

– Priklausys nuo to, ko jie klaus.

Bet man reikės garantijų. Turi būti kažkokios derybos, tačiau prokuratūra jas blokuoja. Jeigu jie mano, kad, mane grąžinus į Lietuvą, aš kalbėsiu, jie klysta. Nepasakysiu nė žodžio, jei prieš tai nevyks derybos.

– Visuomenėje nuolat kalbama apie kyšius, kuriuos verslininkai privalo mokėti valdininkams už tam tikras paslaugas. Ar jums asmeniškai yra tekę papirkinėti pareigūnus?

– Taip. Buvo atvejų, ir kai aš asmeniškai tiesiogiai, o ne tiktai per tarpininkus duodavau pinigų. Tuo buvo grindžiama visa sistema.

Visi verslininkai duodavo kyšius ir visiems tai buvo vieša paslaptis. Tik niekas nieko iki šiol neįrodė. Buvo nerašyta taisyklė: jeigu nori dirbti – turi duoti.

– Koks buvo didžiausias kyšis, kurį jums teko asmeniškai įteikti aukštam pareigūnui ar valdininkui?

– Apie 120 tūkstančių JAV dolerių (tuomet tai buvo 480 tūkstančių litų).

Tik nežinau, ar tai galima pavadinti kyšiu. Tuos pinigus aš asmeniškai daviau tuomečiam premjerui A.Šleževičiui, bet dolerius, kiek žinau, jis padalijo partijos bičiuliams.

Tačiau A.Šleževičius jiems kažkodėl sakė, kad tuos pinigus gavo ne iš manęs, bet iš bankininko Genadijaus Konopliovo. Tai aš sužinojau gerokai vėliau, iš kitų partijos narių.

– Ko siekėte, duodamas tokius pinigus? Tikėjotės iš A.Šleževičiaus kokios nors paslaugos?

– Konkrečiai jis neturėjo nieko padaryti. Tai buvo iš mano pusės draugystės ženklas ir parama.

– Kaip perdavėte šiuos pinigus?

– Atvežiau lagaminėlyje į jo darbo kabinetą.

– Ar galėtumėte šiuos savo teiginius įrodyti?

– Ne. To įrodyti negalėčiau, nes buvo perduoti gryni pinigai – iš rankų į rankas.

Bet buvo atvejų, kai duodavau ne grynus pinigus. Tuos atvejus galėčiau net ir įrodyti.

– Ar galite įvardyti bent vieną tokį pinigų pervedimo pavyzdį?

– Taip. Pavyzdžiui, tuometiniam prezidentui A.Brazauskui aš pervedžiau 40 tūkstančių JAV dolerių.

– Už kokias paslaugas buvo pervesti šie pinigai?

– Tai nebuvo atsilyginimas už kokią nors konkrečią paslaugą. Ateityje turėjau pervesti gerokai daugiau. Tačiau mūsų reikalai įstrigo, ir aš jau niekam nebemokėjau.

– Ankstesniame interviu teigėte, kad su tuomečiu prezidentu A.Brazausku derinote Lietuvos banko vadovo paskyrimą.

Gal tie 40 tūkstančių dolerių ir buvo atlygis už tai, kad banko vadovu buvo paskirtas jums priimtinas žmogus – K.Ratkevičius?

– Tai nebuvo atsilyginimas konkrečiai būtent už tai. Nebuvo taip, kad mums padaromos paslaugos, o mes iškart turime atsiskaityti.

– Šie doleriai buvo pervesti į asmeninę prezidento ar į kokios nors su juo susijusios neapmokestinamosios bendrovės sąskaitą?

– Jam buvo atidaryta kredito kortelė. Tai nebuvo primityvus tiesioginis pinigų pervedimas. Viskas buvo užmaskuota. Tam buvo naudojama ištisa sistema.

– Anksčiau esate tvirtinęs, jog EBSW mokėjo atlyginimus tuomečiam Lietuvos banko vadovui K.Ratkevičiui bei finansų viceministrui R.Šarkinui. Tačiau po „Lietuvos ryto” publikacijos jie abu šiuos žodžius puolė neigti.

Gal galėtumėte sukonkretinti, kaip jiems buvo mokami tie pinigai?

– Aš dabar konkrečių sumų neatsimenu. Tačiau tai nebuvo dideli pinigai. Per mėnesį jie gaudavo nuo 500 iki 2 tūkstančių JAV dolerių. Kartais šiek tiek daugiau.

– Kaip tie pinigai buvo perduodami?

– Aš pats jų neduodavau. Atvažiuodavau į Valstybinį komercinį banką ir jie ten atvažiuodavo. Tuomet pinigus perduodavau tuomečiam banko vadovui Antanui Barusevičiui, o šis įteikdavo jiems.

Kai kas, perskaitęs praėjusį mano interviu „Lietuvos rytui”, neteisingai suprato, kad atlyginimus mokėjome ir kitam Lietuvos banko valdybos nariui Sigitui Godeliui. Bet jis, nors ir buvo EBSW tarybos narys, jokių pinigų negaudavo.

– Ar, mokėdamas pinigus valdininkams, dažnai naudojotės tarpininkų paslaugomis?

– Pateikiau tik vieną atvejį, kai pinigus duodavau ne tiesiogiai, o per tarpininkus. Nenorėčiau kalbėti apie kitus atvejus, nes galiu pakenkti tarpininkams, kurie iš tiesų buvo niekuo dėti.

Nenoriu jų įpainioti, nes ir taip daug jų nukentėjo. Tuo tarpu A.Barusevičiui pakenkti negaliu – jis jau miręs.

– Jūs iki šiol nesutinkate, kad būtumėte išduotas Lietuvai. Tačiau generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis viešai pareiškė, kad jeigu būtumėte parvežtas į gimtinę, jūsų neuždarytų į kalėjimą. Pagal įstatymus jūs negalite iki teismo būti suimtas daugiau kaip 18 mėnesių.

Tad ar ne geriau jums grįžti ir ramiai laukti teismo namie?

– Ir čia manęs jau negali ilgiau laikyti. Mane įkalino JAV teisėsauga, remdamasi Lietuvos prašymu. Pačios JAV man neturi jokių pretenzijų.

Be to, tikiu, kad laimėsiu savo ekstradicijos bylą. Jau ne kartą sakiau, kad sutikčiau sugrįžti tik tuo atveju, jei man būtų suteiktos saugumo garantijos.

Yra dalykų, kurių jūs nežinote, bet iš tiesų mano gyvybei yra reali grėsmė. Dėl to aš ir turėjau bėgti iš Lietuvos, palikti viską, ką turėjau.

– Kas jums kelia didžiausią grėsmę – politikai, verslininkai, banditai?

– Tai bendros pajėgos, kurios nepatenkintos tuo, ką aš dariau. Viskas prasidėjo dėl mokėjimų sustabdymo. Kol mes mokėjome pinigus, viskas buvo gerai. Kai nustojome – prasidėjo visos problemos.

Informacija, kurią aš turiu, yra labai svarbi. Dalį tos informacijos aš jau buvau įvardijęs prokuratūroje aukštiems asmenims, tačiau sulaukiau tik nemalonumų. Jie žino, kad aš turiu informaciją, ir žino, kad turiu įrodymų.

– Jūs vis dar tikite, kad laimėsite ekstradicijos bylą ir nebūsite išsiųstas iš Amerikos. Tačiau Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jus išduoti Lietuvai beveik neturi silpnų vietų.

– Silpnų vietų iš tiesų yra.

Šis sprendimas daugiau paremtas emocijomis, o ne įstatymu. Tai man buvo keista, nes advokatai tvirtino, kad teisėjas tikrai nesivadovaus jausmais.

Įstatymai Lietuvoje ir JAV skirtingai traktuoja iššvaistymą, kuo aš esu kaltinamas. Čia tai nėra nusikaltimas.

Mano teisininkai dabar baigia ruošti skundą ir netrukus jį pateiksime aukštesnės instancijos teismui.

– Ar per tuos dvejus metus pasikeitė jūsų gyvenimas kalėjime?

– Pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. Nors kameroje sėdime dviese, pagrindinis bendravimas vyksta bendroje erdvėje su nedideliu kiemeliu, kur visi ką nors veikia.

Čia daug garsių žmonių. Kalėjime sutikau daugiau garsenybių negu per visą savo ligšiolinį gyvenimą laisvėje.

Nors jų pavardės daugumai lietuvių nieko nesako, čia yra daug ir JAV gerai žinomų mokslo daktarų, kino aktorių.

Kalėjimo pastatas nemažas – 9 aukštų. Tad yra visokio plauko žmonių. Tik lietuvių dar neteko sutikti. Gal jie čia jokių nusikaltimų nedaro?

– Ar JAV kalėjime yra atskiros kalinių kastos?

– Čia žmonės yra pasiskirstę į grupes ir kiekvienos grupės nariai yra labai vieningi.

Juodaodžiai sudaro vieną grupę. Meksikiečiai skirstomi į kelias grupuotes: vieni, kurie čia gimę, kiti – atvykėliai.

Jeigu įvyksta riaušės, jos būna masinės. Jeigu grumiamasi – grupė prieš grupę. Vienas prieš vieną čia niekas nesimuša.

– Ar jums pačiam neteko įsivelti į muštynes?

– Neteko, nors muštynių buvo daug. Po jų bent keletas žmonių neatsikelia – iš kažkur atsiranda peilių, kitų ginklų.

– Kaip laikosi žmona Joana?

– Stebiuosi, kaip žmogus gali tiek ištverti. Tačiau ji ištveria ir laikosi neblogai, nors ne tik dirba, bet ir studijuoja.

Giminaičių, kurie galėtų padėti, čia nėra. Net aplankyti mane nėra paprasta, nes pagal įstatymus į kalėjimą galima atvykti tiktai su dviem vaikais. Tad vieną tenka kur nors palikti.

* * *

Premjeras A.Brazauskas vakar kategoriškai paneigė kada nors gavęs pinigų iš G.Petriko.

„Jo prasimanymai tampa tiražuojamu šmeižtu. Ir tai jau ne pirmas kartas, kai sėdėdamas JAV kalėjime G.Petrikas kaltina aukštus mūsų valstybės pareigūnus.

Suprantama, kad žmogus, patekęs į tokią padėtį, kokioje šiuo metu yra G.Petrikas, nesunkiai gali būti panaudotas kaip politinės kovos įrankis”, – „Lietuvos rytui” sakė A.Brazauskas.

Premjero nuomone, tokie kaltinimai Vyriausybės vadovui ir didžiausios Lietuvos politinės partijos lyderiui – gera galimybė sukelti eilinę sumaištį.

„Lietuvos rytas” paklausė buvusio Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) premjero A.Šleževičiaus, ar jis iš G.Petriko yra gavęs lagaminėlį su pinigais ir kokiu principu jie buvo padalyti partijos bendražygiams.

„Nenorėčiau komentuoti. Ką aš galiu pasakyti apie paistalus? Ir netgi nenorėčiau, kad su tokiais klausimais kreiptumėtės”, – pasipiktino A.Šleževičius ir neatsisveikinęs nutraukė pokalbį telefonu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.