„Mokėti piešti ar turėti vaizduotę dailininkui nėra yda”

Paklausiau uostamiesčio dailininko Arūno Mėčiaus, ar, jo nuomone, „komerciški” kūriniai teršia taurų dailės veidą, ar dailininkas yra tautos vedlys per vartotojiško pasaulio dykumą į Pažadėtąją žemę?

Lietuvos jūrų muziejuje atsirado A. Mėčiaus paveikslas „Akvariumas”, nutapytas ant 300 plastikinių kortelių. Kiekvieną jų lankytojai, paaukoję pinigų, galės pasiimti.

Kuo Jums buvo įdomus šis projektas?

Drobė ir medis – kas kita nei plastmasė, su kuria teko „surišti” dažą, kad šis nenubyrėtų, nenuvarvėtų į plyšius. Dėl šios technologinės velniavos savaitę galvą skaudėjo, kol išnarpliojau. Tepdamas dažą, lakuodamas, stengiausi būti itin delikatus.

O kodėl kreipėsi į mane? – Turbūt užsakovai norėjo tokio dailininko, kuris žiūrovus pamalonintų atpažįstamais, realiais vaizdais. Nors man patiko, jog jie tikėjosi ir šiek tiek fantasmagoriškumo.

Pliaukštelėjau delnais: o, tai jau man!

Rodos, socializmas realizmą dailėje paženklino gėdos žyme. O pats esi puikus „anatomas”…

Anatomijos išmanymas, formos modeliavimas netrukdo, o kai darau kompoziciją, darbą vis tiek matau abstrakčiai: šviesos blynas, šalta spalva, nubėgusi linija, o paskui vis tiek pamaloninu žiūrovą lyg ir realistiniu vaizdu. Nors toli gražu tai – ne realizmas…

Esi publikos pataikūnas? O gal tyčia ironizuoji, erzini miesčionis?

Kaip pažiūrėsi. Buvo toks juokingas dailininkas Leonardas da Vinčis, sakydavęs: „Man nesvarbu nei baltieji, nei raudonieji, aš dirbu tam, kas man moka”.

Aš nelabai stipriai taikausi prie užsakovo, bet kai pasako: „Daryk, ką nori”, yra sunkiausia. Esi laisvas, bet nesinori nuvilt. Aš galvoju, kad esu kitoks, negu kiti mūsų miestelio ar Respublikos dailininkai, kitaip nebūtų prasmės daryt parodas.

Vieni kolegos apie tavo kūrybą sako, kad esi saldus, paviršutiniškas, bet darbštus ir visiems suprantamas. Kiti – jog turi vaizduotę, užtat tavo darbai įtraukia, suteikia erdvę klajonėms.

Manau, kad mokėti piešti ar turėt vaizduotę dailininkui nėra yda. Kartais prieina parodoje žmonės ir paisto man apie kažkokias auras, karmas, energetinę vertę, ir tada atsakau: „Mielai prie jūsų prisijungčiau, bet nesuprantu, apie ką jūs kalbat”.

Kai ateinu į paišyklą blogos nuotaikos – užsidegu cigaretę ar pakrapštau nosį, išsišluoju. O kai dūšioje ramu – įlendu į paveikslą ir išvažiuoju į atvirą kosmosą.

Užsižaidžiu ir užmirštu, kur esu. Tarkim, užsidegu cigaretę, ir aptinku ją susmilkusią. Gal koks gudragalvis pasakytų, kad medituoju. Aš nemoku švaistytis prabangiais žodžiais.

Esi savotiškas interjero dizaineris, dekoruoji visokias etažeres ir komodų stalčiukus. Turbūt snobai „apetitiškom” scenom tavo išpaišytus baldus stato namuose vietoj altorėlių, bent jau kaip interjero ašį?

Daikto dekoravimo nelaikyčiau menu, tik tiek, kad išlaikoma maniera, epochos stilius. Tarkime, pilietis turi sau brangų daiktelį, tai paklausiu, ar nebijo, jeigu sugadinsiu, sako: „Tiek to – gadink!”

Kalnais to nėra pridaryta, nesu produktyvus, nes tapau palyginus smailu teptuku, o voleliu būtų galima greičiau produkcijos pagaminti, – juokiasi.

Atskirkim vis dėlto tą grynąjį meną nuo komercinio, kuriame yra sėkmės ir prostitucijos.

Yra skirtingi braižai. Kai pradėjau tokiu stiliuku tapyti, mano labai gerbiamas mokytojas Raimundas Miknevičius, matydamas, kaip niurkau aliejinius dažus, ir niekas nevyksta, nėra tų nematomų perėjimų, sielos reiškinių, nuramindavo: „Arba pas jus skrebinėj kas yra, arba ne, o kaip padaryt, aš galiu jus pamokinti”.

Iki pat studijų pabaigos eidavom paskui žmogų kaip kačiukai, ir klausinėdavom, kaip padaryt. Ir išėjus į savarankišką kelią man visada svarbi žmogaus nuomonė, ir sau pačiam atsakyti į užduotus klausimus. Takoskyros kaip ir nėra; kiekvienas menininkas – jautri asmenybė, ir pabandęs ką pasakyti, įsigysi priešą visam gyvenimui.

Tai dailininko profesija kenksminga gyvybei?

Taip, netgi chemiškai. Kuo ryškesnės paveikslo spalvos, pažiūrėk, dirbame su cinko, titano baltu, švino baltu, o tai yra sunkieji metalai… Paskui kokie nors kadmiai, kraplakai – nieko gero. Bet psichiškai tai labai smagus užsiėmimas.

Žurnalų antraštės klykia: „Madingiausi Lietuvos architektai, dizaineriai”… Kaip manai, kas formuoja skonį, mados kriterijus?

Na, gyvenimas sukasi spirale, ir visąlaik grįžtam į tą pačią vietą, tik į aukštesnę ar žemesnę pakopą. O tai, ką mes darom, iš principo nieko nauja. Gerai pionieriams. O aš dar ne viską sena išmokau. Manau, nesvarbu, kokio stiliaus darbas, pirmiausia turi būti amato kultūra. Meistrystės nereikia sarmatytis.

Pagal dailiųjų menų pažymėjimą esi grafikas. Ar niekas nebežiūri į archaiškus, juvelyriškai kruopščiai ir tiksliai nupieštus driežus?

Žiūri. Grafika man pravertė kaip gramatika, bet man svarbi ne tik linija – ir spalva, tonas, forma. Linksmiau save išreikšti spalva. Žmonės sako, kad mano paveikslai atrodo suskeldėję, tyčia „pasendinti”, bet tai tik uždėta krakeliūra, kuri suteikia įtaigos, užmeta dar vieną tinkliuką.

Tyčia aštuoniskart lakuoju skaidriu blizgančiu laku, tai suteikia žaismės ir gilumo (ne dvasinio). Man patinka, kai mūsų klasikai žiūri iš visų šonų ir sako: „Nieko nesupratau”.

Delakrua sakė, jog jaunystėje gali save eikvoti malonumams, tačiau bėgant metams, mūza pasidaro reikli ir pavydi meilužė, nebeprisileidžia varžovų. Kokius kūrybos periodus išskirtum?

Kad aš dar, kaip žmogus, – vidutinio amžiaus, o kaip menininkas – visai mažvaikis. Dar negali būti kūrybos etapų, aš tik tampu matomas. O šlovė? Kad man nelabai galva skauda dėl tokių niekų. Šlovė yra, kai sutinki draugą, paspaudi jam penkis, ir nueidamas jis nespjauna tau už nugaros.

O kad kiti dailininkai vadinami ar vadinasi tautos vedliais per dykumą… Galėtume rūšiuot į žvaigždes ir mesijus, o kiti tiesiog dirba užsidarę paišykloj. Laikas nuo laiko išneša darbelius pravėdint. Keista, kai maivosi: „Aš tapau pats sau”. Mes gi žinom, kaip vadinasi malonumo sau suteikimas.

Be to, nesu laisvas menininkas, dirbu Adomo Brako dailės mokykloje ir, einant pas mažuosius bičiulius, man nereikia daryt jogos pratimų. Tik jie klausia, kodėl kreipiuosi „jūs”, bet mano mokytojas mane taip išmokė.

Kaipsyk norėjau klausti, ar pedagogika yra atsarginis variantas?

Iš pradžių taip, o dabar tas darbas man brangus. Su vaikais nedaug apie meną šnekam, bet – apie gyvenimą, kas naujo anekdotų pasaulyje. Nerodau jiems aukštojo pilotažo, bet jeigu išmokinsiu pamatyt medį, debesį ir vakare nesuduot praeiviui beisbolo lazda per kuprą, tai į darbą vaikščioju ne veltui. O piešti išmoks pakeliui…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.