„Esu tikras klaipėdietis. Nuo pat mažens gintarą mėgau, čiupinėdavau. Taip mane tas gintaras ir sugundė”, – sako juvelyras tautodailininkas Vytautas Šlepavičius, šiuo metu pristatantis savo kūrybos parodą tautodailės salone „Marginiai”.
Iš juvelyro amato V. Šlepavičius gyvena 35-erius metus. 1969 metais baigęs gintaro meninio apdirbimo kursus, gavo paskyrimą į Klaipėdos „Dailės” kombinatą, Gintaro cechą. „Bet gintaro šlifuotojo vietos man neatsirado, pasiūlė dirbti juvelyru. Taip, nors nesimokiau metalo apdirbimo, pradėjau dirbti su metalu”, – prisiminė V. Šlepavičius savo likimo vingį.
Šešiolika metų Tautodailininkų sąjungai priklausantis dailininkas savo darbus veža į parodas, prekiauja mugėse, tautodailės salone. „Turguje stovėti su savo darbais pats nenorėčiau. Tada neliktų laiko dirbti. O tiek darbų, kad galėčiau samdyti žmogų, nepridarau”, – sakė juvelyras.
Pirkėjų skonis nenuspėjamas – vienais metais darbai užsistovi, kitais tuos pačius papuošalus graibstyte išgraibsto. Per trisdešimt penkerius metus nė vieno darbo neteko išmesti, – prisipažino juvelyras.
Metalą ir gintarą dėliojant lyg mozaiką, gimsta originalūs ir šiuolaikiški papuošalai. Juvelyras prisipažįsta, kad kai kurias darbų idėjas jam pasiūlo artimieji. „Duktė paprašė padaryti obuoliukus – taip gimė koljė-obuolys ir auskarai”, – demonstruoja savo kūrinį pašnekovas. Šalia „plaukioja” gintarinė žuvis, nutįsę gintaro varvekliai.
„Dailės kombinate sovietmečiu nereikėjo pačiam galvoti, kurti. Atnešdavo projektą – ir dirbk jį šimtais. O kai tapau tautodailininku, reikėjo sukti galvą – ką ir kaip daryti… Už mane yra šimtą kartų geresnių juvelyrų, kurie turi gerą įrangą. O aš tik su replytėm viską padarau…” – pasakojo V. Šlepavičius.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria juvelyras – medžiagų trūkumas. „Kur tokia parduotuvė, kur galima nusipirkti žalvario ar kitokio metalo? Tris dienas ėjau per draugus ir ieškojau, pas ką užsilikę žalvario. Visas spalvotas metalas į Rusiją iškeliavęs…” – guodėsi tautodailininkas.