Balandžio 22-osios vakarą Dmitrijaus Šostakovičiaus 100-osios gimimo metinės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre paminėtos unikaliu tryliktosios simfonijos atlikimu.
Iškilų XX a. genijaus kūrinį atliko pasaulinė operos žvaigždė bosas Michailas Svetlovas-Krutikovas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bosų chorui bei jungtiniam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Kaliningrado srities filharmonijos orkestrui dirigavo Ilmaras Haris Lapinis.
Daugiau nei valandą teatro salėje tvyrojo rimtis ir susikaupimas – emocijų įaudrintoje atmosferoje į klausytojų sąmonę skverbte skverbėsi kiekvienas simfonijos žodis (poetas Jevgenijus Jevtušenka), kompozitoriaus valia atliekamas boso solisto ir bosų choro ir kiekviena jį – tą žodį – spalvinanti, į reikiamą nuotaiką nukreipianti simfonijos nata.
Ar galėjo bebūti turiningesnis kompozitoriaus šimtmečio paminėjimas, nei tragiškiausio likimo sulaukusio jo kūrinio atlikimas? Pasaulyje pripažinto kompozitoriaus nedrįso nepripažinti ir TSRS valdžia, bet simfonijos „Babij Jaras” (pagal pirmąją dalį taip vadinamos) į programas įtraukti tiesiog nerekomendavo.
Didvyriškai iškentusi visus išbandymus, išgyvenusi greitai besikeičiančiame pasaulyje, simfonija šiandien triumfuodama žygiuoja iš šalies į šalį.
Neatsitiktinai ji su ypatinga jėga suskambėjo net keliuose JAV miestuose po teroristų atakos Niujorke. Lietuvoje iki šiol ši simfonija buvo atlikta tik prieš kelerius metus Vilniaus festivalyje. Ją dirigavo maestro S. Sondeckis.
Pirmą kartą į dvidešimtmetį pasitinkančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išėjo tokią garsią kūrybinę biografiją turintis dainininkas, beje, čia pat tą biografiją patvirtinęs menine įtaiga ir vokalo meistryste. „Piano – didžiausia siekiamybė šiandieninio rėksmingo pasaulio mene”, – trumpo susitikimo akimirką prieš koncertą pabrėžė solistas.
Itin džiugu, kad lygiai taip pat solistui atliepė ir bosų choras – sukrėsti stebėjome lygiavertę solisto ir kolektyvo partnerystę, perteikiant šį kartą itin svarbias teksto prasmes. Orkestrui taip pat būtina skirti gražiausius komplimentus. Šį kartą jis tikrai maloniai nustebino savo pajėgumu ir meniniu artistiškumu.
Šostakovičiaus stilistikoje labai svarbi kiekvieno instrumento partija, reikalaujanti ryškių solistų orkestre. Tai, be abejo, didžiausias dirigento I. H. Lapinio nuopelnas. Jautriai reaguodamas į solisto siūlomą žodžio minties dramaturgiją, dirigentas ryžtingai vedė paskui save chorą ir orkestrą, nevengdamas itin paveikių kraštutinių tempo ir dinamikos bangų: nuo vos alsuojančių piano ir kvapą gniaužiančio lėtumo iki audringų kulminacijų proveržio.
Po simfonijos ir ją lydinčių audringų plojimų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko dar Lietuvoje nė karto neskambėjusio humoristinio pamfleto „Antiformalistinis šiupinys” premjera.
Genialiai „suręstas”, sklidinas gerai pažįstamų temų (nuo „Suliko” iki „Kalinkos”), ne mažiau genialiai išvaidintas (Svetlovas-Krutikovas meistriškai persikūnijo į keturis politikos veikėjus, sapaliojančius prakalbas muzikos temomis suvažiavime), pamfletas įkaitino publiką iki aplodismentų ir dainavimo kartu su orkestru (as-sa!).
Žinoma, po tokios emocijų audros turėjo būti – ir buvo – bisas. O po to – jau paliekant salę – tylus susimąstymas. Apie skausmą ir humorą, apie meno jėgą ir dar pajėgiančius tai suvokti. Apie istoriją ir atmintį, apie bičiulystę tarp sunkiai susitinkančių kaimynų ir įkvepiančią muzikavimo – kalbėjimo kartu – laimę.
Beje, šiuo renginiu Klaipėdoje pradėtas Kaliningrado srities filharmonijos inicijuotas tarptautinis festivalis „Rusų muzika prie Baltijos krantų”.