Kasdien kęsdama skausmą ir vos bepaeinanti poetė nepasiduoda negaliai: kuria eiles, vadovauja neįgaliųjų organizacijai
Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės, poetės Jolantos Metlovaitės-Beresnevičienės gyvenimas nelepino. Jolanta sunkiai susirgo dar vaikystėje – būdama vienuolikmetė. Penkerius metus ji nepakilo iš ligos patalo. Vėliau, nors ir sunkiai, vis tik atsistojo ant kojų ir ėmė vaikščioti. Nors kiekvienas žingsnis jai kainavo daug pastangų ir sveikatos, moteris, nepaisydama negalios, moka džiaugtis gyvenimu, dažnai būna susibūrimų siela. Tačiau pastaraisiais metais liga dar labiau pakirto Jolantos sveikatą. Moteris kenčia didelius klubo sąnario skausmus. Juos ištveria tik nuolat gerdama nuskausminamuosius vaistus. Jolanta vos bepaeina, jai būtina klubo sąnario keitimo operacija, tačiau eilėje endoprotezui gauti ji -1040.
Gulėjo penkerius metus
Vaikystėje Jolanta buvo sveika, mažai sirgo net vaikiškomis ligomis. Iki ketvirtos klasės lankė mokyklą. Nelaimė užklupo netikėtai: vienuolikmetei Jolantai pasireiškė pirmieji reumatoidinio poliartrito požymiai. Pradėjo skaudėti kojas, eidavo šlubuodama. Po pusantro mėnesio Jolanta jau nebesikėlė iš ligos patalo.
„Pusmetį praleidau lovoje. Klinikų medikai mane pastatė ant kojų, tačiau tai buvo laikina: savaitę jaučiausi sveika, neturėjau net temperatūros. Tačiau labai greitai vėl atkritau. Šį kartą ilgam: pragulėjau lovoje penkerius metus – negalėjau net sėdėti. Skaudėjo viso kūno sąnarius: stuburo, žandikaulių, sprando, riešų. Neskaudėjo tik liežuvio, nes čia nėra sąnarių. Liežuvis ir buvo mano ryšys su gyvenimu”, – pasakojo Jolanta.
Ji nevaikščiojo iki 17,5 metų, tačiau liga ir nuolatinis skausmas jai nesutrukdė baigti Domeikavos vidurinę mokyklą, dalyvauti įvairiuose moksleiviškuose kūrybiniuose konkursuose. Jos kūrybiškumą skatino ir palaikė mokyklos pedagogai. Jolantą namuose aplankydavo ne tik mokytojai, bet ir klasės draugai, o ji savo ruožtu stengėsi būti įdomia pašnekove, išmoko groti gitara.
Prižiūrėjo mama ir močiutė
Jolanta tvirtina, kad ji dar vaikystėje priprato prie savo negalios, susitaikė su ja.
„Tikra kančių karalienė – tai mano mama. Jai buvo labai sunku susitaikyti, kad aš susirgau, – sako Jolanta. – Mama visą laiką ir jėgas skyrė man: sergančią prižiūrėjo, vartė, masažavo namuose, budėjo ligoninėse. Nebuvo kam jos pakeisti. Kol buvo gyva močiutė – ji pagelbėjo, o vėliau visa našta teko mamai. Už tai, ką gyvenime turiu, esu dėkinga mamai ir močiutei. Pirmiausiai už tai, kad neišvežė į panašaus likimo vaikų pensionatą, nors ne kartą girdėjo patarimus nevargti ir išsiųsti mane į kokią nors valdišką įstaigą”.
Jolanta įsitikinusi: jei šeima nepadeda neįgaliam vaikui, labai daug šansų, kad jis liks našta valstybei visą gyvenimą. „Būtina pagelbėti šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, ir užjausti jas”, – sako Jolanta.
Kuria eiles ir prozą
Jolanta nuo mažens mėgo skaityti knygas, turėjo literatūrinių gabumų, todėl baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, neakivaizdiniu būdu baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Jolanta rašo eilėraščius, apsakymus, kuria dainas ir groja gitara. Jos, kaip rašytojos, kraitis, – eilėraščių rinkinys „Tylos žaibai”, apsakymų rinktinė „Tylos namai”, eilėraščių vaikams knyga „Dovanos”, apysakos ir eilėraščių rinkinys „Giliai ir oriai”. Pluoštas eilių publikuota almanachuose „Kai tyliai laša rytas”, „Prakalbintos akimirkos”, „Palaima baltųjų aušrų”.
Jolanta Metlovaitė-Beresnevičienė – Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Ji visada apsupta žmonių, kuriems reikalingas jos padrąsinantis žodis, parama. Jolanta yra surengusi ne vieną poezijos popietę, kur jos eilių ir dainų klausėsi daugybė žmonių. Šiuo metu padrąsinančio žodžio ir materialinės paramos reikia pačiai Jolantai, kad greičiau, nelaukiant eilėje metus ar daugiau, būtų atlikta klubo sąnario operacija ir nustotų kankinę skausmai.
Pašlijusi sveikata sujaukė planus
Jolanta gali vaikščioti tik avėdama specialius ortopedinius batus ir pasiremdama lazdele ar įsikibusi į kito žmogaus parankę, bet dabar ir taip vaikščioti gali tik mažais atstumais, pasiremdama dviem lazdomis. Būna dienų, kad ir visiškai nebepaeina. Liga paaštrėjo prieš porą metų.
„Koją ne taip pastatau ir iš skausmo rėkiu, – pasakoja Jolanta. – Nebegaliu ne tik jokiais laipteliais lipti, bet ir vežama automobiliu prašau vairuotojo, kad važiuotų lėčiau ir atsargiau, nes kiekvienas krestelėjimas, kryptelėjimas sukelia skausmą”.
Jolantai reikia endoprotezuoti visus keturis – klubų ir kelių sąnarius. Dokumentai sutvarkyti, tačiau kiek reikės laukti endoprotezų Valstybinės ligonių kasos sudarytoje eilėje – nežinia. Jolanta sako, kad trijų sąnarių keitimo operacijų dar galėtų palaukti, bet dešiniojo klubo sąnario skausmas trumpina jai gyvenimą.
Ištverminga moteris, padedama pensininkės mamos, augina devynerių metų dukrelę Birutę. Būdama dar mažesnė, dukrelė mamos su užuojauta klausdavo: „Mamyte, ką padaryti, kad tavo kojytės būtų sveikos?”
Jolanta namuose pati mažai ką gali bedaryti. Padeda dukrelė ir mama. „Bet mamytė jau garbaus amžiaus, jos pačios sveikata bloga. Juk visą gyvenimą ji mane slaugė ir prižiūrėjo, bet vis vien gelbsti, kiek gali. Namus apsitvarkyti retkarčiais padeda ir mūsų organizacijos socialinė darbuotoja, giminaičiai”, – pasakojo Jolanta.
Nemažai gyvenime nuveikusi, ji nenustoja svajoti ir kurti ateities planų. Bet dabar ji svarsto: liga ims viršų ar jos norai ir planai?
„Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos žmonės manimi lyg ir pasitiki, stengiuosi jiems padėti ir noriu dirbti, bet kaip bus toliau – nežinau”, – svarsto Jolanta.
Nuo skausmo išvaduotų skubi operacija
Lietuvoje daugėja ligonių, kuriems reikia sąnarių endoprotezų. Apdraustieji sveikatos draudimu juos gauna nemokamai. Valstybė skiria per mažai lėšų, todėl skausmus kenčiantiems ligoniams jų tenka laukti apie 2-3 metus. Per tą laiką atsiranda papildomų problemų: liga įsisenėja, didėja kojų deformacija, stiprėja skausmai. Nuo nuolatinio vaistų vartojimo skrandyje atsiveria opos, išsivysto alergija medikamentams.
Tie ligoniai, kuriems leidžia materialinė padėtis, endoprotezus įsigyja už savo lėšas. Tada operacijos jiems ilgai laukti nereikia. Pavyzdžiui, Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) tokiais atvejais sąnario endoprotezavimo operaciją medikai atliktų po 2-4 savaičių.
KMU Ortopedijos ir traumatologijos klinikos vadovas profesorius Romas Kalesinskas „Kauno dienai” sakė, kad Klinikos per metus gauna 600-700 endoprotezų. Tiek operacijų ir atliekama. „Mes pajėgūs jų padaryti daugiau, jei tik būtų skiriama daugiau endoprotezų”, – teigė prof. R.Kalesinskas.
Jolantą Metlovaitę-Beresnevičienę nuo kankinančio kasdienio skausmo galėtų išgelbėti skubi operacija, tačiau reikėtų pačiai nusipirkti klubo sąnario endoprotezą. O jis kainuoja nuo 4200 iki 4500 litų. Pirmos grupės invalidei – tai didžiuliai pinigai, kurių ji neturi. Belieka tikėtis tik jautrių ir užjaučiančių žmonių paramos.
Prašome padėti įsigyti J.Beresnevičienei endoprotezą, reikalingą sąnario operacijai. Jos sąskaita „Hansabanke” yra LT317300010076872968, banko kodas 73000.