Įsidarbinimo barjerai

Tūkstančiai žmonių kasdien ieško darbo, bet ne visada lydi sėkmė

Tik vyresniosios kartos žmonės mena laikus, kai prie gamyklų vartų kabodavo ilgiausi skelbimai apie reikalingus darbininkus. Tokiu atveju nereikėjo sukti galvos, kur gauti darbo. Ne paslaptis, kad tuo būdavo piktnaudžiaujama. Jeigu tik meistras ar cecho viršininkas pabardavo pavaldinį dėl to, kad šis pavėlavo į darbą arba atėjo su degtinės kvapu, tada išgirsdavo atsakymą: „Nenori – nedirbsiu, mane kitoje vietoje su išskėstomis rankomis priims“. Tokiu atveju viršininkui tekdavo gėdingai nutilti.

Šiais laikais situacija priešinga, nes darbdavys be skrupulų numeta: „Nenori – nedirbk, už durų į tavo vietą ne vienas laukia“. Tai samdinį verčia susigūžti, giliai užgniaužti nuoskaudą. Tačiau pastaruoju metu dėl darbdavių arogancijos, pavaldinių išnaudojimo ir kitų žeminančių dalykų, darbuotojų liko kur kas mažiau. Tai verčia suklusti ir darbdavius, bet nesusipratimų, priimant žmones į darbą, vis dar nestokoja.

Kuo aš neįtikau?

„Mūsų ministerijoje buvo paskelbtas konkursas gana patraukliai darbo vietai užimti. Pamaniau, kad tikčiau ir aš, nes turi atitinkamą išsilavinimą, dirbau panašioje veiklos sferoje. Pristačiau dokumentus ir nekantraudama laukiau pokalbio, kuris giliai nuvylė, nes jautėsi, kad komisija kažkur skuba, kad viskas jau iki manęs nuspręsta, o klausimai tarsi tik tarp kitko. Matyt, išsipildė mano draugės pranašystės, kad konkurso nugalėtojas jau buvo žinomas iki konkurso“, – rašo, pasiūliusi šią temą, Sigita P. iš Vilniaus.

„Kuo aš neįtikau?“ – toks klausimas kankina nepriimtą į pageidaujamą darbo vietą. Ne visi turime dvasios jėgų prisipažinti, kad gal buvo vertesnių. Kur kas lengviau apkaltinti darbdavius, konkursų organizatorius neobjektyvumu. Tačiau gyvenimo faktai rodo, kad toli gražu ne visais atvejais į vakuojančią darbo vietą ateina patys reikalingiausi ir geriausiai pasirengę žmonės. Netyla kalbos apie lemiamą reikšmę turinčius giminystės ryšius, pažintis, kažkieno rekomendacijas. Ypač tai paplitę privačiose firmose ir bendrovėse. Ne vienas ir šiuo atveju jau abejingai numeta: „Esame „švogerių“ kraštas“…

Kita vertus, galima suprasti darbdavį, kuris pasirenka pažįstamą, giminaitį, nes geriau žino jo dalykines ir asmenines savybes. Tačiau dažnai dėl to nusvyla nagus. Vien dėl to, kad iš artimo žmogaus daug sunkiau pareikalauti kruopštaus darbo, nes šis gali vakare pasiskųsti motinai, tėvui, uošvei, kurie giminės susitikime gali pareikšti rimtų pretenzijų, kad „skriaudžia“ dukrą, sūnų ar marčią.

Svarbiausia – pirmasis įspūdis

Psichologai tvirtina, kad bendraujant su žmogumi pirmasis įspūdis tetrunka vos pusę minutės. Ne veltui tvirtinama, kad ir meilė būna iš pirmojo žvilgsnio. Vėliau jau vyksta nuostatų formavimas, kurios tik patvirtina susidarytą nuomonę. Žinoma, toks įspūdis būna susijęs su išvaizda ir apranga. Nors klasikai teigia, kad svarbiausia – vidinis žmogaus grožis, bet sociologiniai tyrimai tvirtina, kad gražesniam žmogui būna lengviau gyventi, nei turinčiam kažkokį fizinį trūkumą.

Pasitaiko, kad į pirmąjį pokalbį su darbdaviu ateina žmonės bet kaip apsirengę. Specialistai pataria, kad svarbiausia ne rūbo brangumas, prabangos demonstravimas, bet aprangos tvarkingumas. Jeigu darbdavys kalbasi su kandidatu į atsakingas pareigas, tai nori jį matyti kaip sėkmės žmogų. Specialistai tvirtina, kad beveik universalu – klasikinė apranga. Ryškios spalvos nukreipia nuo pašnekovo dėmesį. Moterims reikėtų pagalvoti prieš kabinant neįtikinamiausiose vietose auskarus ar demonstruojant nuogą pilvą.

Žinoma, yra firmų, kurios dėl darbuotojų aprangos elgiasi liberaliai, bet pirmojo pokalbio metu į tai taip pat atkreipia dėmesį. Geriausia, kai žmogus apsirengia patogiais, ne kartą įvairiomis progomis dėvėtais drabužiais. Tik prisiminkime kažkada laikytus egzaminus: kai tik apsivelki geriausią, retai nešiojamą kostiumą, tai ir per egzaminą jautiesi suvaržytas, negalintis parodyti visko, ką sugebi.

Sėkmės raktai

Kai didelis konkursas, tai ir smulkmenos gali turėti lemiamos reikšmės. Kad ir rankos paspaudimas. Kam malonu paimti suglebusią, o dar blogiau – prakaituotą ranką. Kiti net pataria pasisveikinimą pasitreniruoti, kad rankos paspaudimas nebūtų pernelyg stiprus.

Pokalbio metu būtina tikėtis suktų, provokuojančių klausimų, net ties tabu riba. Tokiu atveju reikia žaibiškai nuspręsti, kiek norime ir galime apie save išsiduoti. Nuostata nekalbėti apie itin asmeninius dalykus susilaukia didesnė pagarbos, nei visiškas atvirumas.

Vienas senovės karvedys, rinkdamas karius ypač svarbiai misijai, darydavo tokią atranką: jaunuolį mirtinai išgąsdindavo ir žiūrėdavo, kaip reaguos jo organizmas: jeigu išbąla – blogai, jeigu veidas pritvinksta kraujo – tinkamas. Nesinori tikėti, kad šiandienos darbdaviai ims taikyti viduramžių papročius, bet, prisižiūrėję įvairiausių paradoksų, gali visko tikėtis. Pastebėta, kad drebantį pretendento balsą ir rankas, gausų prakaitavimą bei kitokius nervinimosi požymius darbdaviai vertina labai skirtingai. Tokiu atveju specialistai pataria prisipažinti apie stresą ir susijaudinimą, nes tai padės atsipalaiduoti.

Netinka pirmiausia klausti darbdavio apie algos dydį. Kur kas bus diplomatiškiau, jeigu pirmiausia pasiteirausime apie būsimas pareigas, darbo pobūdį, specifiką. Specialistai pataria kuo daugiau išstudijuoti žinias apie būsimą darbovietę ir, žinoma, jas pademonstruoti. Tai turėtų padaryti teigiamą įspūdį, pagaliau ir pačiam pravartu žinoti, kur praleisi didesnę dienos dalį.

Patartina sąžiningai kalbėti, ką mokate, o ką nelabai išmanote, bet tobulinsitės kursuose ar individualiai. Per bandomąjį laikotarpį vis tiek reikės įrodyti, ką sugebate. Vis tik nuoširdumas, gebėjimas būti savimi, žinojimas, ko nori ir ką gali pasiūlyti, yra pagrindiniai raktai į sėkmę.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.