Lietuvoje pastaruoju metu verda politiniai skandalai: Prezidentūros, Seimo, teismų. Apklausos liudija, kad palaužtas piliečių pasitikėjimas pagrindinėmis valstybės institucijomis, o valstybę gali ištikti konstitucinė krizė.
Apie šią situaciją kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros docentu Gediminu MESONIU.
– Ar tikrai šiandien padėtis tokia krizinė?
– Iš tiesų pastarąją savaitę kartais galėjo atrodyti, kad šioje situacijoje lyg ir nelieka kuo pasitikėti. Tačiau tai, kas įvardijama kaip skandalai, gali būti vadinama ir kitaip. Daugelis įvykių, vykstančių mūsų valstybėje, – tai normalūs politiniai procesai. Ar politinio pasitikėjimo parlamente pasitikrinimas – skandalas? Ar trumpalaikis dviejų valstybės pareigūnų nesusikalbėjimas – skandalas, dėl kurio reikėtų imti abejoti valstybe, nepriklausomybe, laisve, naryste Europos Sąjungoje, NATO? Aišku, kad ne. Reikia išmokti vertinti įvykius, nedarant skubotų vertinimų.
Tai žiniasklaida eilinius politinius įvykius pavadina skandalais ir sensacijomis, o visuomenė linkusi nuoširdžiai tikėti, kad tai ir yra skandalai bei sensacijos. Nematau jokios valstybinių institucijų griūties, kaip kai kas mėgina sakyti. Teko skaityti paskaitas užsienyje ir gerą savaitę nematyti nei lietuviškos spaudos, nei televizijos. Grįžus paaiškėjo, kad nieko nepaprasto neįvyko, nors peržvelgus spaudą atrodė buvus net keleto „baisių” skandalų. Tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad tai eiliniai politiniai įvykiai. Politikoje niekada nebus ramybės ir didžiulės meilės. Pažiūrėkime kad ir į Italiją. Kokiais epitetais, kokia neapykanta vienas kitą „apdovanojo” Romanas Prodi ir Silvio Berlusconi. Ar Italija kuo nors prastesnė ar geresnė už mus? Tiesiog piliečiai turėtų būti šiek tiek kritiškesni ne tik valstybės ir jos institucijų padarytoms klaidoms, bet ir žiniasklaidos komentarams, kuriuose neaiški situacija vadinama melu, asmeninis konfliktas – konstitucine krize ir t.t.
– Kas, Jūsų nuomone, šiuo momentu vyksta Lietuvos teismų sistemoje?
– Manyčiau, nieko tokio, dėl ko reikėtų nemiegoti ir gerti raminamuosius, nėra. Visi teismai dirba savo darbus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas lieka savo poste. Tad kur ji – teismų krizė?
– O profesoriaus Valentino Mikelėno atsistatydinimas?
– Mikelėnas yra garbingas profesorius ir civilinės teisės specialistas, išugdęs visą Lietuvos teisininkų kartą. Tačiau tūkstančiai žmonių kasdien atsistatydina iš įvairiausių postų, ir dėl to pasaulyje neįvyksta jokių tragedijų. Kodėl šio garbingo žmogaus atsistatydinimas žiniasklaidos buvo įvardytas kaip teismų institucijos krizė, man lieka didžiulė mįslė.
– Kaip vertinate pareiškimus, kad norint sutvarkyti teismų sistemą reikia atsijoti pusę teisėjų?
– Kaip visiškai politinį ir nepagrįstą. Teisėją galima atleisti numatytomis Konstitucijoje ir įstatymuose aplinkybėmis. Teorinis pamąstymas, kad kažkoks procentas teisėjų dirba blogai, yra visiškai nemotyvuotas. Čia tokio paties lygio pasakymai kaip „pusė medikų dirba blogai”, „pusė mokytojų” ar „pusė žurnalistų” yra prasti. Iš esmės tokie pareiškimai nieko nekeičia, tik didina įtampą visuomenėje ir skatina nusivylimą, todėl jų reikėtų vengti.
– Ar nemanote, kad daug problemų kyla iš mūsų pastangų sužinoti kuo daugiau smulkmenų?
– Žinoma, žmogus yra smalsus. Žiniasklaidos darbas – informuoti ir intriguoti. Dėl to smulkmeniškumo neišvengsime. Tačiau žmogus turi galvą tam, kad galvotų ir matytų, kur yra smulkmenos, o kur esminiai dalykai. Lietuvos spaudoje aš pasigendu išsamesnės tų esminių dalykų analizės. Dažnai kalbama apie antraeilius dalykus, kurie lyg ir sudomina, bet nesprendžia problemų ir neprisideda prie piliečių brandžios pasaulėžiūros formavimo.
Apibendrinant galima pasakyti: būtų džiugu, jeigu žmonės drąsiau rinktųsi galimybę žvelgti į dalykų esmę ir mažiau gilintųsi į smulkmenas.