Kas liko po visų praėjusios savaitės įtampų ir netikėtumų? Viešąją erdvę apėmė atoslūgis ir atokvėpis, kai derybos, ieškojimai, klausimai laikinai nugrimzdo, užsislėpė visuomenei nematomose užsklęstyse, o visi kiti gyvenome Velykų tylos, giedros, ramaus džiaugsmo atmosferoje. Bet juk nori nenori reikia sugrįžti į neramią kasdienybę. Ką rasime joje? Ką norėtume rasti?
Kol kas palikime nuošalyje naftos reikalus. Greičiausiai čia laukia didelė nesėkmė, ir su ja teks susitaikyti – esame gal per maži, kad galėtume nuginčyti greta stūksantį milžiną. Pagalvoji, gal kartais būtų buvę geriau, kad būtume su juo iš karto taręsi (kaip padarė bulgarai) – gal sąlygos ir padariniai būtų buvę lengvesni. Tačiau kažin ar verta dabar svarstyti, kas būtų buvę… Vis tiek, matyti, reikės toje istorijoje padėti tašką ir žiūrėti, kaip tvarkysimės toliau.
Na, o partijų ir valdžios institucijų reikalai? Kaip jos išėjo iš skandalų sūkurio? Kas jų laukia?
Kvailiausiai ir niekingiausiai pasirodė, žinoma, konservatoriai. Trokšdami susireikšminti, jie padarė viską, kas įmanoma, kad padėtų Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui – iki pat blokavimosi su paksininkais savivaldybėje, jau neminint pastarųjų savaičių iniciatyvų. Jų veiklos destruktyvumas absoliutus.
Tačiau dabar atsirado vilties, kad padėtis opozicijoje pasitaisys. Prie jos prisidėjus Naujosios sąjungos nariams, visai realu, kad į lyderius iškils Artūras Paulauskas, o tai Seimui ir valstybei būtų optimalu. Pirmąsyk per nepriklausomybės laiką atsiranda perspektyva turėti tikrai konstruktyvią opoziciją.
Nežinia, ko daugiau – tuščios vilties ar pagrįstų prognozių teikia tai, kad Viktorui Muntianui įgavus naują politinį svorį „darbiečiams” atsiranda galimybė tapti normalesne, o gal ir visai normalia politine partija, atsikračius senojo lyderio ir pasirinkus naują. Apie Muntianą jau kuris laikas sklando kalbos kaip apie vienintelį šioje partijoje, pareiškiantį savarankišką poziciją, o per pastarųjų dienų įvykius jis pasirodė kaip protingas ir padorus politikas, o Uspaskichas, mano požiūriu, atskleidė visą savo politinį neraštingumą, valstybei mirtinai pavojingą neatsakingumą. Bet kuriam mąstančiam šios partijos nariui turėtų būti akivaizdus skirtumas tarp esamo ir galimo lyderio. Šito nematyti gali arba tokie tarybinės davatkos tipo veikėjai kaip Loreta Graužinienė, besąlygiškai garbinanti savo šeimininką ir neištarianti nė vieno savarankiško žodžio; arba Antano Boso tipo įtartinos asmenybės; arba absoliutūs savanaudžiai į save lenktais nagais, kurių tikriausiai yra dauguma. Jei viso to vyksmo rezultatas būtų Uspaskicho eliminavimas iš politikos, nauda viešajam gėriui būtų didžiulė.
Ant socdemų pečių guli pagrindinė atsakomybės už valstybę našta. Jų patirtis, politinis išmanymas nekelia abejonių. Tačiau ir jiems būtina pakoreguoti savo liniją: grįžti prie pamatinių socialdemokratinių vertybių, kam juos nuolat ragina vidinė partijos opozicija; įtvirtinti partinę demokratiją, jau dabar pradedant diskusiją dėl būsimo partijos lyderio.
Dar yra neįsisąmoninta nuostata „neik su velniu obuoliauti” (jos nebuvo paisyta, sulaužius rinkimų pažadą nesidėti su Uspaskichu ir nesurizikavus kurti mažumos Vyriausybę) – dabar irgi gali iškilti pagunda „sustiprinti” koaliciją netinkamu partneriu (libdemais). Bet dabar (tikėkimės!) socdemai galės ieškoti atramos prieš galimus šantažuotojus naujojoje opozicijoje, kuri sugebės valstybiškiau mąstyti negu konservatoriai.
Būtų gera, jei tokios ateities vizijos nebūtų vien rožinės svajonės, o pavirstų politine tikrove!