Geriausiu Vokietijos bundeslygos metų treneriu pripažintas Šarūnas Sakalauskas ilgisi Lietuvos, tačiau grįžimo į gimtąją šalį laiko prognozuoti nesiima.
Aukščiausios klasės krepšinio garantas – taip vokiečių Brėmerhafeno klubas pristato „Eisbaren” komandą treniruojantį Š.Sakalauską. Per penkerius metus 45 metų specialistas iš Lietuvos šią ekipą atvedė į aukščiausią Vokietijos lygą, rašo dienraštis L.T.
Maža to, bundeslygos debiutantai – „Šiaurės meškos” šį sezoną šluosto nosį stipriausioms šalies komandoms. Reguliarųjį sezoną klubas baigė ketvirtas ir po daugiau nei savaitės pradės kovas atkrintamosiose varžybose.
„Neužsisklendžiu rutinoje ir nesukoncentruoju viso dėmesio į krepšinį, – L.T. pasakojo laiko kelionėms visada atrandantis Š.Sakalauskas. – Darbas nuo ryto iki vakaro? Manau, ne visada tai atneša sėkmę”.
Ir nereikia. Sėkmė ir taip žengia su lietuviu koja kojon. Tai rodo dar vienas faktas – šį savaitgalį per Vokietijos taurės finalo ketverto varžybas Š.Sakalauskas bus oficialiai pagerbtas kaip geriausias šio sezono bundeslygos treneris.
– Kaip reagavote pripažintas geriausiu Vokietijos metų treneriu?
– Man tai buvo netikėta. Lygoje treneriais dirba 7 vokiečiai, 5 amerikiečiai, trys iš buvusios Jugoslavijos ir ta garbė atitenka vieninteliam lietuviui. Geras jausmas, tikrai labai smagu. Žinoma, tokį titulą svetur laimėti žymiai sunkiau nei gimtojoje šalyje. Vokietijoje apie krepšinio trenerius kiek mažiau informacijos nei Lietuvoje, bet šį sezoną jaučiu didelį Vokietijos spaudos dėmesį, skiriamą man, klubui ir Lietuvai – visada parašo „lietuvis Sakalauskas”.
– Kokios tokio sėkmingo „Šiaurės meškų” debiuto priežastys aukščiausiojoje lygoje?
– Turėjo reikšmės tai, kad ne pirmi metai dirbu Vokietijoje. Prieš sezoną daug dėmesio skyrėme atrankai, įvertinome ne tik žaidėjų meistriškumą, bet ir jų charakterius. Jei atvirai, nesitikėjau, kad taip aukštai pakilsime. Komandos labai lygios, tik per paskutinį turą paaiškėjo, kas pateks į atkrintamąsias varžybas. Tai daug ką pasako.
– Brėmerhafeno komandoje vyrauja lietuviški akcentai?
– Mus dažnai vadina lietuviška komanda. Be manęs ir fizinio parengimo trenerio Vidmanto Šlapoko, komandoje žaidžia Evaldas Jocys, Dainius Miliūnas ir Audrius Mineikis. Be lietuvių, yra amerikiečių, žydų, vokiečių – tarptautinė komanda. Diskutuojame apie politiką, šalis – būna įdomu.
– Tikriausiai sekate įvykius Lietuvoje. Kaip vertinate dviejų šalies krepšinio milžinų dvikovą – per du pastaruosius mačus vilniečiai buvo akivaizdžiai pranašesni?
– Tokioje šalyje kaip Lietuva vienas bankas, vienas universitetas ir viena komanda – blogas reiškinys. Turi būti atsvara. Keletą metų iš eilės „Žalgiris” buvo priekyje, dabar atėjo „Lietuvos ryto” valanda. Toks apsikeitimas – geras dalykas. Tik kad tai neperaugtų į hegemoniją. Kauniečiams dabar reikia kantrybės, o ambicijų, manau, jiems tikrai netrūksta.
– Gal galite paaiškinti, kodėl „Žalgiris” nuo ULEB Eurolygos TOP-16 varžybų niekaip neišlipa iš nesėkmių duobės?
– Tai kompleskas problemų – žaidėjai patiria traumų, pralaimimos rungtynės, atsiranda nepasitikėjimas jėgomis, nepasitenkinimas, ieškoma kaltų. Įtakos galbūt turi ir tai, kad šį sezoną kauniečių sudėtis nėra tokia stipri.
– Po šio sezono baigiasi sutartis su „Eisbaren” klubu. Kokios mintys apie ateitį?
– Klubas jau sausio mėnesį kalbėjo apie kontrakto pratęsimą, bet noriu sulaukti čempionato pabaigos ir tuomet spręsiu. Iš tikrųjų dar apie tai negalvojau, tačiau Vokietijoje ilgai nesirengiu užtrukti. Ir atvykimas į šią šalį buvo netikėtas – truputį norėjau pailsėti, patobulinti kalbą tris mėnesius ir likau dirbti.
– Ketinate grįžti į Lietuvą?
– Aš žinau, kad grįšiu į Lietuvą, tik nežinau kada. Gimtosios šalies ilgesys labai didelis. Kai turiu laisvo laiko, dažnai pagalvoju, kas mane sieja su dabartine gyvenimo vieta. Niekas. Kai užmerkiu akis, matau Laisvės alėją, Įgulos bažnyčią, skverelį prie Muzikinio teatro arba Vilniaus senamiestį, Gedimino bokštą, Marijampolės pažįstamas vietas. Lietuva man pirmoje vietoje.