Didžiųjų investicijų medžioklėje Lietuva pralaimi Latvijai ir Estijai
Šių metų pradžioje tradiciškai paskelbtas JAV ekonominių tyrimų organizacijos „Heritage” fondo ir prestižinio ekonominio leidinio „Wall Street Journal” rengiamas ekonominės laisvės indeksas. Lietuvai tarp 161 valstybės čia skirta sąlyginai aukšta 23-ioji vieta – aukštesnė nei Latvijos (kaimynai per metus iš 28-osios vietos smuktelėjo į 39-ąją), tačiau gerokai kuklesnė nei Estijos, kuri minima 7-oje vietoje ir yra priskiriama „laisvų” šalių kategorijai. Lietuviškoji verslo aplinka, nepaisant aukščiausių valdžios pareigūnų pagyrų, priskiriama tik „beveik laisvų” šalių grupei. Išvertus į kasdienę kalbą, tai reiškia, kad mes apmaudžiai pralaimime kovą dėl investuotojų simpatijų.
Laisvės teorija
Nuo 1995 metų ekonominės laisvės indeksą nustatinėjanti žinoma JAV nevyriausybinė organizacija „Heritage” praėjusiais metais vienu iš septynių partnerių Europoje pasirinko Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI). Pastarojo ekspertai, komentuodami parametrus, kuriais matuojamas ekonominės laisvės kiekis, teigė, jog tyrimo metu yra analizuojami patys svarbiausi ekonomikos augimą lemiantys veiksniai: užsienio prekybos politika, mokesčių našta, valdžios intervencija į ekonomiką, pinigų politika, kapitalo srautai ir užsienio investicijos, bankininkystė, darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, nuosavybės teisės, ekonominės veiklos reguliavimas bei šešėlinė ekonomika.
Nors egzistuoja daugybė teorijų apie ekonominės plėtros šaltinius ir priežastis, šio indekso išvados yra labai aiškios: šalys, kuriose egzistuoja daugiau ekonominės laisvės, yra daug turtingesnės ir jose vyrauja didesnis bei ilgiau trunkantis ekonomikos augimas nei tose, kuriose ekonominė veikla yra varžoma.
Pasak LLRI viceprezidento Remigijaus Šimašiaus, ekonomiškai laisvas žmogus nebūtinai bus turtingas, nes galbūt nesugeba kitiems žmonėms pasiūlyti pageidaujamų gėrybių arba tiesiog tingi dirbti. Tačiau ekonomiškai nelaisvas žmogus iš principo negali būti turtingas, nes iš jo tiesiog atimta galimybė siekti savo gerovės.
„Ekonomiškai laisviausios šalys paprastai yra laikomos ir konkurencingiausiomis. Laisviausių šalių ekonominė gerovė bent dvigubai lenkia „beveik laisvų” šalių ekonominę gerovę ir dar daugiau – „daugiausiai nelaisvų” šalių ekonominę gerovę. Šiaurės Amerikos ir Europos regiono šalyse per praėjusius metus ekonominės laisvės padaugėjo, tačiau Lietuva išliko praktiškai nepasistūmėjusi į priekį, o kaimynės Estija ir Latvija netgi smuko žemyn”, – komentavo LLRI ekspertas.
Kaip ir anksčiau, Lietuva išlieka „beveik laisvų” šalių grupėje ir užima 23 vietą tarp 161 valstybės. Kaimyninės šalys per metus patyrė nemažą ekonominės laisvės nuosmukį: Estija iš 4-osios vietos smuko į 7-ąją, bet vis dar yra tarp „laisvų” šalių, o Latvija iš 28-osios vietos atsidūrė 39-ojoje. Estijos laisvę smarkiai apkarpė Europos Sąjungos reikalavimai prekybos politikos srityje ir didėjančios valstybės išlaidos. Latviją žemyn stumtelėjo išaugusi mokesčių našta ir infliacija.
Į laisviausių šalių penketuką patenka jau daugiau nei dešimtmetį pirmaujantis Honkongas, po jo eina Singapūras, Airija, Liuksemburgas, o 5-ąją vietą dalijasi Islandija ir Didžioji Britanija. Tarp labiausiai suvaržytų šalių ekonominės laisvės prasme lieka Šiaurės Korėja, Iranas, Mianmaras, Zimbabvė, Venesuela ir Libija. Greta jų rikiuojasi ir kaimyninė Baltarusija, užimanti 151 vietą.
R.Šimašius atkreipė dėmesį, kad ekonominės laisvės indeksas puikiausiai atskleidžia, kas lemia šalies konkurencingumą. Tarkime, šiais laikais įprasta baimintis konkurencijos iš Tolimųjų Rytų valstybių, visų pirma – Kinijos. Tačiau stebint valstybių ekonomiką visiškai akivaizdu, kad ekonomiškai laisviausios šalys jau seniai prisitaikė prie globalių pokyčių, ir Kinijos konkurencija joms nebaisi. Jose jau seniai beveik negaminama tai, kas sunkiai gali konkuruoti su pigesne masine Kinijos produkcija.
Tuo tarpu netgi ekonomiškai beveik laisvose šalyse, įskaitant ir tokias kaip Lietuva, Kinijos konkurencinis spaudimas yra tarsi naujiena, nuo kurios ir toliau bandoma slėptis, o ne ją išgirsti ir prie jos prisitaikyti.
„Ekonominės laisvės indeksas – gera Lietuvos pasiekimų ir nesėkmių iliustracija. Džiugu, kad Lietuva šio indekso vertinimu per dešimtmetį padarė vieną didžiausių šuolių pasaulyje ekonominės laisvės link. Didžiausi Lietuvos pasiekimai ekonominės laisvės prasme yra gera pinigų politika, nuo valiutų tarybos modelio įdiegimo vertinama aukščiausiu balu, taip pat bankų ir finansų reguliavimo politika. Labiausiai šalies reitingą smukdo didelė biurokratija ir išplitusi korupcija, vis dar nepakankamai patikima teismų sistema, reguliuojamos kainos, su reguliavimu susijusios kliūtys užsienio investicijoms. Tarkime, Estija šiose Lietuvos ekonominės laisvės įvertinimą smukdančiose srityse turi pastebimai geresnius rezultatus”, – dėstė R.Šimašius.
Paslaugų teikėjų inkaras
Bet grįžkime prie verslo praktikų ir jų požiūrio į Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse siūlomas veiklos sąlygas. Viena mūsų šalies verslo pionierių, atsarginėmis automobilių detalėmis prekiaujanti ir remonto paslaugas teikianti bendrovė „Kemi” ne iš nuogirdų žino, kas yra kas. Kaip tik šiomis dienomis sukanka aštuoneri metai, kai „Kemi” pradėjo veiklą Latvijos sostinėje.
„Turėjome iš tiesų pakankamai daug laiko perprasti tenykštes verslo sąlygas ir skirtumus nuo tų, kurias turime čia. Įveikę tam tikrą nacionalinį barjerą (Latvijos žiniasklaida kurį laiką į „Kemi” žiūrėjo kaip į „gadinančią biznį” vietiniams verslininkams ir netgi mėgino sukompromituoti ją sėdama įvairias abejones), per keletą metų mes tapome savi latviams. T.y. Latvijos „Kemi” trijų servisų tinklui vadovauja vietinis vadybininkas, dirba latviai meistrai ir visi yra viskuo patenkinti – šis mūsų padalinys auga gerokai sparčiau nei verslas Lietuvoje”, – pasakojo „Kemi” generalinis direktorius Renaldas Gineika.
Detalizuodamas „kodėl?”, pašnekovas pripažino, jog jei „Kemi” verslas būtų susijęs ne su paslaugomis ir prekyba, o su gamyba, greičiausiai bendrovės akcininkai labai rimtai svarstytų, ar nevertėtų visos veiklos eksportuoti į Latviją ar Estiją.
„Dėl globalizacijos, verslas visame pasaulyje keliauja ten, kur mokestinė aplinka yra palankesnė. Tiesa, distanciniu būdu valdyti paslaugų verslą yra gana sudėtinga. Tuo tarpu standartizuoti gamybos procesus yra paprasčiau, o pasinaudoti palankesne verslo aplinka – paprasčiau”, – teigė R.Gineika.
„Kemi” finansų direktorė ir bendrovės valdybos narė Aldona Karpavičienė patikino, kad dėl mokesčių sistemos Estija yra beveik tokia pat patraukli, kaip bet kuri ofšorinė zona.
„Estijoje pelno mokesčio tarifas – 0. Tai neabejotinai turėjo lemiamos reikšmės pritraukiant Skandinavijos šalių kapitalą. Be to, jie nustatė mažus gyventojų pajamų mokesčio tarifus, o tai labai svarbu plėtojant gamybą, kur darbo jėgos kaina sudaro didelę kaštų dalį. Tuo tarpu Lietuvoje „mažu” laikytas pelno 15 proc. mokestis, pridėjus „socialinį” mokestį šiais metais ūgtelėjo iki 19 proc. Nors tas 4 proc. „prielipas” vadinamas laikinu, o stebėdami biudžeto surinkimo eigą kai kurie politikai siūlo jo atsisakyti nelaukiant dvejų metų. Tačiau vargu ar tai bus padaryta, nes įmonėms jau teko atlikti avansinius mokėjimus už šiuos metus. Be to, padėtį mūsų šalyje dar labiau komplikuoja turto mokestis, daugeliui įmonių tapęs itin reikšminga suma. Belieka viltis, kad ši tvarka bus pakoreguota”, – vylėsi A.Karpavičienė.
Komentuodama didžiausius automobilių serviso verslo sąlygų skirtumus tarp Lietuvos ir Latvijos, „Kemi” finansų direktorė pastebėjo, kad labai daug ką lemia stojimo į ES derybų rezultatai. Tarkim, latviai susitarė dėl gerokai ilgesnio pereinamojo laikotarpio vadinamajam atliekų utilizavimo ar aplinkos taršos mokesčiui.
„Lietuva džiūgavo viena pirmųjų uždariusi aplinkosaugos derybų skyrių ir įsipareigojusi pagal naujus standartus tvarkyti visas senas padangas, netinkamus naudoti tepalus ir jų filtrus, akumuliatorius, amortizatorius, elektros lemputes, daugybę įvairių daviklių ir t.t. Dabar šioms problemoms spręsti mes išleidžiame penkiaženkles sumas. Latviai tokioms procedūroms ir investicijoms pasirengti turės gerokai daugiau laiko, nors galų gale ir ten tvarka visose šalyse bus identiška. Dabar yra taip, kad visas padangas ar akumuliatorius mums apsimoka parduoti Latvijoje, bet ne Lietuvoje”, – pastebėjo A.Karpavičienė.
Kalbėdamas apie lietuviškos verslo aplinkos pranašumus „Kemi” generalinis direktorius R.Gineika paminėjo, kad mūsų šalyje yra bene pačios geriausios pinigų skolinimosi sąlygos Europoje – Latvijoje palūkanos už kreditus pastebimai aukštesnės. Nors visose Baltijos šalyse veikia tiems patiems Skandinavijos bankams priklausantys padaliniai, Lietuvoje skolintis tam, kad verslas būtų plėtojamas Latvijoje, gana komplikuota. Be to, kaimynų „minusais” verslininkas pavadino gerokai didesnę infliaciją ir visai neseniai „plaukiojusį” lato kursą. Pastaroji aplinkybė reikalavo papildomų pastangų ir išlaidų valiutų rizikos valdymui.
A.Karpavičienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Latvijoje gyventojų pajamų mokesčio tarifas – 25 proc., tačiau ten taikomos įvairios lengvatos auginantiems mažamečius vaikus ar išlaikantiems kitus šeimos narius. Kadangi šis mokestis turi bene didžiausią įtaką verslo kaštams, ši aplinkybė labai svarbi, ir filialus abiejose šalyse turinčios įmonės neretai stengiasi formaliai specialistus įdarbinti Latvijoje.
„Bent jau kol kas verslo aplinka Latvijoje pastebimai geresnė nei mūsų šalyje, todėl nereikėtų stebėtis, kad kaimynai sulaukia daugiau investicijų. Jei mūsų verslas nebūtų susijęs su paslaugomis, gali būti, kad „Kemi” taip pat svarstytų galimybes „emigruoti”, – pripažino R.Gineika.
Verslininkai teigė, kad aukšti valdžios pareigūnai, kalbėdami apie Lietuvos mokesčių sistemos pranašumus prieš Europos senbuves, yra teisūs, nes mūsiškiai tarifai yra mažesni, o verslo aplinka – patrauklesnė. Tačiau tik tol, kol nepradedamos lyginti sąlygos Latvijoje ir Estijoje. Realiai Lietuvoje kiekvienas darbuotojas 6 valandas per dieną pluša vykdydamas prievoles valstybei ir tik dvi savo reikmėms.
Gamybininkai traukiasi
Pasinaudoti kaimyninėse šalyse esančiais verslo aplinkos pranašumais neseniai ryžosi kompaktinius CD ir DVD gaminanti įmonė „BOD Group”. Prieš trejetą metų Vilniuje atidarę pirmąją profesionalią tokio pobūdžio gamyklą („Baltic Optical Disc” atsiėjo apie 5,2 mln. litų) ir čia numatę nemažas erdves plėtrai, šios įmonės vadovai papildomus 7,7 mln. litų ryžosi investuoti Taline.
„Mes itin aktyviai dirbame Estijos, Latvijos ir Skandinavijos šalių rinkose, todėl žingsnis į Taliną visų pirma buvo grindžiamas siekiu būti arčiau užsakovų. Žinoma 600 kilometrų nuo Vilniaus iki Talino tikrai nėra tas atstumas, kurį būtų galima vadinti esmine kliūtimi. Didesnę įtaką šiam sprendimui turėjo verslo sąlygos, mokesčių sistema, požiūris į investuotojus čia ir Estijoje. Deja, ten veiklos kaštai yra mažesni, todėl galimybės laimėti tarptautinius tenderius – didesnės. Po to, kai pradėjome konkuruoti Europos CD ir DVD rinkoje, keletą kartų solidžius užsakymus laimėjome pasiūlę keliomis euro cento dalimis už vieną diską mažesnę kainą. Kadangi tiek mes, tiek suomiai ar švedai naudojame analogiškas technologijas ir panašią gamybinę įrangą, konkurencija yra neįtikimai žiauri. Tiesa, kol kas mes laimime beveik visus užsakymus, kuriuos atliekant reikia rankų darbo pakuojant nestandartinius gaminius. Tačiau tai laikinas pranašumas, ir mes taip pat planuojame įsigyti modernią pakavimo įrangą”, – dėstė „BOD Group” vadovas Vidmantas Janulevičius.
Verslininkas patvirtino Laisvosios rinkos instituto ir kai kurių kitų institucijų pastabas apie egzistuojančius verslo sąlygų skirtumus, kurie investuotojų žvilgsnius pirmiausia kreipia į Estiją. Jo teigimu, vien tik nulinis pelno mokesčio tarifas normaliai dirbant ir gaunant 10-15 proc. pelną, leidžia investicijų grąžos tikėtis per maždaug 12 metų.
„BOD Group” vadovas taip pat teigė, jog, nusprendę Talino prieigose statyti antrąją Baltijos šalyse modernią CD ir DVD laikmenų gamyklą, netruko pastebėti palankų Estijos valdžios požiūrį į investuotojus.
„Jie puikiai suvokia, kad pastatę kokį nors gamybinį objektą užsieniečiai padeda spręsti daugybę socialinių problemų. Tarkim, nedarbo lygis Estijoje dabar nesiekia 1 proc., nors socialinių mokslų ekspertai teigia, kad darbuotojų paprastai trūksta jau tada, kai nedarbo lygis sumažėja iki 3 proc. Tai reiškia, kad gamykloje Taline mes turime mokėti kiek didesnius atlyginimus nei Vilniuje, tačiau, susumavus visus kaštus, išlaidos ten pasirodo esančios apčiuopiamai mažesnės”, – tvirtino V.Janulevičius.
Estijoje patrauklesnė ir dividendų apmokestinimo tvarka. Jei Lietuvoje pirmiausia visas pelnas apmokestinamas 15 proc. ir dar 15 proc. privatus asmuo, tai ten mokamas tik 20 proc. pajamų mokestis. Sugretinus visus gamybininkų Lietuvoje ir Estijoje mokamus mokesčius, aiškėja, kad kaimyninėje šalyje prievolių našta mažesnė bene 36 proc. Be to, ten verslininkai patys renkasi, kaip norėtų į sąnaudas nurašyti gamybinę įrangą – per 5, 15 ar 20 metų, o įmonės gali susigrąžinti PVM mokestį už įsigytus lengvuosius automobilius.