Dūšią gaivinanti „Lizduva“: 30 metų su daina ir tais pačiais tautiniais drabužiais

Kitąmet savo veiklos 30-metį minėsiantis Ryliškių etnografinis ansamblis „Lizduva“ – vienas seniausių Alytaus rajono kolektyvų. Šiuo metu jame dainuoja dešimt dainininkių, susieinančių ne tik dainos užtraukti, bet ir „pasirodavoti“, gerų ir liūdnų minčių išlieti, – bene čia ir slypi „Lizduvos“ ilgaamžiškumo paslaptis?

„Lizduvos“ dainos ir Veronikai Povilionienei dūšią atgaivino

Ryliškių etnografinį ansamblį 1976-aisiais subūrė ilgametė Ryliškių kultūros namų vadovė Alvyda Baranauskienė, o viena pirmųjų kolektyvo dainininkių buvo jos mama Paulina Jančiauskienė. Pirmutinių ansambliečių, kurių šiandien jau nebėra tarp gyvųjų, atminimui kolektyvas prieš kelerius metus pakrikštytas „Lizduva“, mat dainininkės buvo kilusios iš Lizdų kaimo.
„Mano vaikystės prisiminimuose – vakaras, temsta, lempą dar biskį per anksti degti. Mes, trys seserys, su mama sulipame ant duonkepės krosnies ir, kol sutemsta, dainuojam dainuojam… Tėvelis sėdi prie stalo ir klauso. Jam labai patikdavo mūsų dainos. Būdavo, mama sako: „Jau laikas pečių kurti!“ O tėvelis: „Dar užkursi, dar pabūk…“ Kai mama darbus apeina, mes pamokas paruošiam, susėdam verpt, siuvinėti, ir vėl visos traukiam dainas…“ – pasakoja A.Baranauskienė, mokykliniame rašinėlyje ano meto dvasia, tačiau be galo nuoširdžiai parašiusi: „Svajoju savame krašte kultūrą kurti!“
„Ryliškiai – dainingas mano giminės kraštas, visi savi, dainininkų daug ir muzikantų netrūksta. Atrodė, kad tik čia aš kažką padarysiu, ir man tikrai sekėsi dirbti“, – sako A.Baranauskienė, be pertraukos Ryliškių kultūros namų direktore dirbusi 43-ejus metus. 1998 m. ją pakeitė dabartinė Ryliškių filialo vadovė Eglė Sereičikienė. Drauge jos vadovauja ir etnografiniam ansambliui „Lizduva“, apie kurį dainininkė Veronika Povilionienė festivalyje „Dzūkų godos“ šitaip pasakė: „Tokio ansamblio pasiklausęs atjaunėji, atsigaivina dūšia!“

Dainuoja tik autentišką folklorą

Etnografinis ansamblis „Lizduva“ garsėja kaip vienintelis autentišką šio krašto folklorą atliekantis kolektyvas. Repertuaro pagrindas – per septynios dešimtys vadovės A.Baranauskienės mamos, dainininkės P.Jančiauskienės, dainų, įrašytų Juozo Karpavičiaus su studentų grupe.
Mamos dainas puikiai mena ne tik „Lizduvos“ vadovė A.Baranauskienė, bet ir ansamblyje dainuojanti jos sesuo Stasė Jauneikienė. Geras dainininkas buvo ir jųdviejų brolis Petras Jančiauskas, Alytaus vykdomajame komitete kuravęs kultūrą. Vieno „Lizduvos“ jubiliejaus proga jis įteikė mamai diplomą su savo parašu. „Mamytė tada jau sirgo, sakydavo, gal jau netinka jai į sceną eiti, kojas skauda. O brolis: „Mamut, kad ir mirsit scenoj – vis tiek labai garbinga!“ – Petro žodžius mena ponia Alvyda ir priduria, jog prie jo kapo draugai taip pat užtraukia Petro taip mėgtų liaudies dainų.
Iš vaikystės atmintyje atsinešusi ne tik daugybę Ryliškių krašto liaudies dainų, bet ir šokių, žaidimų, jau mamai sergant A.Baranauskienė užrašė jos pasakojimus. „Lizduvos“ dainininkės labai norėtų atgaivinti šį autentišką folklorą, tačiau garbaus amžiaus moterys jau negali labai pasigirti sveikata, kurią išdalija ūkiui, juk daugelis ansamblyje dainuojančių moterų – našlės. Kolektyvo repeticijos joms nėra pareiga, veikiau džiaugsmas, galimybė pabūti drauge, pasidalyti džiaugsmais ir vargais. Tai liudija ir lizduviškių dainos, suskambančios ne tik repeticijų salėje, bet ir už jos sienų ir, kaip sako pačios dainininkės, padedančios joms nesenti.

Nepritekliais nesiskundžia

Šiandien „Lizduvoje“ dainuoja dešimt šio krašto dainininkių, vyriausiajai – jau per septynias dešimtis, o jauniausiajai – daugiau nei trisdešimt. Kolektyvas daug keliauja, dalyvauja folkloro festivaliuose, įvairiose šventėse garsina Alytaus rajoną, ansamblį pažįsta ir mėgsta ne tik Dzūkijos žiūrovai.
Akivaizdu, jog „Lizduvos“ vadovės A.Baranauskienė ir E.Sereičikienė šiandien linkusios labiau džiaugtis kolektyvo laimėjimais, o ne bėdoti dėl finansinių nepriteklių, kamuojančių ne tik Alytaus rajono kultūros įstaigas, nors jie badyte bado akis.
Žiemą „Lizduvos“ dainininkės (kaip, beje, ir dar devyni Ryliškių filialo kolektyvai, kuriuose per septyniasdešimt saviveiklininkų) repetuoja mažame kambarėlyje, šildomame elektriniu šildytuvu, visame pastate – ledinis šaltis.
Tautiniai drabužiai, kuriais „Lizduvos“ moterys dalijasi su šokių kolektyvu, atkeliavo iš anų laikų – kolūkis juos įsigijo dar prieš 1980-ųjų respublikinę dainų ir šokių šventę. Dainininkės kostiumus kiek atsinaujina „labdarinėje“ nusižiūrėta gražesne balta palaidine. Apie naujus – tik pasvajoti.
Vadovės neatsidžiaugia lizduviškių geranoriškumu, mat joms pačioms kartais nedrąsu pasakyti, jog reikėtų šį bei tą iš namų atsinešti, kad lėšų vėl nėra… „Jos labai supratingos ir geranoriškos, visada paklaus, padės. Taip jau yra, kad tereikia noro, tada viskas įmanoma“, – sako Ryliškių filialo vadovė E.Sereičikienė ir patyliukais atsidūsta, tarsi suabejodama savo žodžiais: 30-mečio proga vadovės labai norėtų įrašyti „Lizduvos“ dainas ir padovanoti ansamblietėms prisiminimui. Apie kompaktinį diską, įrašytą tikroje įrašų studijoje, jos nedrįsta svajoti, nors tikrai galėtų garsiai džiaugtis, jog septyniolika Ryliškių etnografinio ansamblio įrašytų dainų saugomos Lietuvos radijo aukso fonde.

Šventė virto masinėmis girtuoklystėmis

Gražiausią vasaros šventę, Jonines, Ryliškių etnografinio ansamblio dainininkės žadėjo švęsti tyliai, pagerbdamos saviškę Janiną. Masinių renginių trumpiausią metų naktį šiame krašte nebus – nėra lėšų, o ir šventė tapo nesaugi. Policininkų darbą neretai tenka atlikti kultūros darbuotojoms (kaip nutiko pernai, kai susimušė virvę traukusių komandų vyrai…).
Ilgametė Ryliškių kultūros namų direktorė A.Baranauskienė mena, kad jos laikais Joninės dar buvo švenčiamos su visomis tradicijomis: Lizdų ežeru plaukė šviečiantys žolynų vainikai, degė laužai, juos kurstė vaidilutės, žydėjo paparčiai, ir nesvarbu, kad iš anksto buvo žinoma, kas ras kolūkio nupirktą dovaną.
Šiandien pašnekovėms būtų nelengva įvardyti, kada gi gražiausia vasaros šventė virto masinėmis girtuoklystėmis, tačiau, jų manymu, tai nutiko prieš gerą dešimtmetį, o dabar daugeliui sunku ir įsivaizduoti kitokias Jonines, kaip ir nuščiuvusiems poilsiautojams, vėlų vakarą virš Lizdų ežero girdintiems aidint „Lizduvos“ dainas.

Saulė Pinkevičienė

Zitos Stankevičienės nuotr.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Dūšią gaivinanti „Lizduva“: 30 metų su daina ir tais pačiais tautiniais drabužiais"

  1. Aironas

    Oho, net 30metų tie patys tautiniai drabužiai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.